Įvadas
Mintis apie „sapnų patarėją“ kelia du gilius krikščioniškus klausimus: ar Dievas gali kalbėti per sapnus, ir jei gali, kaip turi mokinys priimti ir interpretuoti tokias patirtis? Daug krikščionių domisi, nes Biblija fiksuoja sapnus, kurie turėjo reikšmę, ir sapnus, kurie neturėjo. Tačiau Šventasis Raštas nėra sapnų žodynas; jis neduoda vieno universalaus kodo, kuris išverstumė kiekvieną vaizdą. Vietoj to Biblija pateikia naratyvinius modelius, simbolinę kalbą ir teologines nuostatas, kurios formuoja mūsų atskyrimą. Nuolanki, Šventajam Raštui pagrįsta prieiga gerbia tiek realybę, kad Dievas gali naudoti sapnus, tiek lygiai realią pavojų juos klaidingai suprasti.
Biblijinė simbolika Šventajame Rašte
Per visą Bibliją sapnai dažnai veikia kaip atskleidimo, pamokymo ar įspėjimo priemonė. Keletas gerai žinomų pasakojimų rodo Dievą naudojant sapnus ateities atskleidimui, asmens pašaukimo supratimui ar būtinam nurodymui suteikti. Biblijiniai liudytojai apie sapnus nuves prie pasikartojančių teologinių temų: Dievo suvereniteto, išmintingo aiškinimo būtinybės ir patvirtinimo bendruomenės sandoroje.
1Jokūbas apsigyveno Kanaano šalyje, kur jo tėvas buvo ateivis. 2Tokia yra Jokūbo istorija. Juozapas, būdamas septyniolikos metų, ganė su savo broliais avis; vaikinas gyveno su savo tėvo žmonų Bilhos ir Zilpos sūnumis. Juozapas pranešdavo tėvui, kai jie ką pikta kalbėdavo. 3Izraelis mylėjo Juozapą labiau už kitus savo sūnus, nes jis gimė jam sulaukus žilos senatvės. Tėvas jam padarė margą apdarą. 4Jo broliai, pastebėję, kad jų tėvas Juozapą myli labiau už visus brolius, neapkentė jo ir nesugyveno su juo. 5Kartą Juozapas sapnavo sapną ir jį papasakojo savo broliams. Tada jie ėmė dar labiau jo nekęsti. 6Jis jiems tarė: „Pasiklausykite mano sapno: 7štai mes rišome pėdus laukuose; mano pėdas atsistojo ir stovėjo tiesus, o jūsų pėdai sustojo aplinkui ir nusilenkė prieš mano pėdą“. 8Broliai jam atsakė: „Bene būsi mūsų karalius? O gal mus valdysi?“ Ir jie dar labiau jo neapkentė dėl jo sapnų ir jo kalbų. 9Jis sapnavo dar kitą sapną ir papasakojo savo broliams: „Sapnavau dar vieną sapną, kad saulė, mėnulis ir vienuolika žvaigždžių lenkėsi prieš mane“. 10Kai jis papasakojo tą sapną savo tėvui ir savo broliams, tėvas jį subarė: „Koks čia sapnas! Nejaugi aš, tavo motina ir broliai ateisime ir nusilenksime iki žemės prieš tave?“ 11Jo broliai pavydėjo jam, bet tėvas įsidėmėjo tuos žodžius.
1Dvejiems metams praėjus, faraonas sapnavo: jis stovėjo prie upės, 2ir iš jos išlipo septynios karvės, gražios ir riebios, ir jos ganėsi lankoje. 3O po jų išlipo iš upės kitos septynios karvės, bjaurios ir liesos, ir atėjo prie tų karvių upės pakrantėje. 4Liesosios karvės surijo anas septynias gražiąsias ir riebiąsias karves. Ir faraonas pabudo. 5Vėl užmigęs sapnavo antrą kartą: septynios varpos išaugo iš vieno stiebo, pilnos ir gražios. 6O po jų išdygo septynios tuščios ir rytų vėjo išdžiovintos varpos. 7Tuščiosios varpos prarijo septynias pilnąsias ir gražiąsias varpas. Faraonas pabudo ir suprato, kad tai sapnas. 8Tą rytą faraonas buvo neramus. Jis pasikvietė visus Egipto žynius ir išminčius ir papasakojo jiems savo sapnus, bet nebuvo nė vieno, kuris galėtų juos išaiškinti. 9Tada vyno pilstytojų viršininkas kalbėjo faraonui: „Aš šiandien prisimenu savo nusikaltimus. 10Faraonas buvo užsirūstinęs ant savo tarnų ir atidavė mane ir vyriausiąjį duonkepį uždaryti į sargybos viršininko kalėjimą. 11Ir mudu sapnavome sapną tą pačią naktį, ir kiekvieno sapnas turėjo savo reikšmę. 12Su mumis buvo jaunuolis hebrajas, sargybos viršininko vergas. Mes jam papasakojome savo sapnus, ir jis mums išaiškino mūsų sapnų reikšmę. 13Kaip jis išaiškino, taip ir įvyko: mane sugrąžino į mano tarnybą, o aną pakorė“. 14Tada faraonas pasiuntė pakviesti Juozapą, ir jie skubiai jį išleido iš kalėjimo. Jis, nusiskutęs ir pakeitęs drabužius, atėjo pas faraoną. 15Faraonas tarė Juozapui: „Sapnavau sapną, ir nėra nė vieno, kuris galėtų jį išaiškinti. Aš girdėjau, kad tu gerai aiškini sapnus“. 16Juozapas atsakė faraonui: „Ne aš, o Dievas duos faraonui palankų aiškinimą“. 17Faraonas pasakojo Juozapui: „Sapnavau stovįs ant upės kranto. 18Iš upės išlipo septynios karvės, riebios ir gražios, ir jos ganėsi lankoje. 19Po jų išlipo kitos septynios karvės, menkos, labai bjaurios ir liesos. Aš nesu matęs tokių bjaurių karvių visoje Egipto šalyje. 20Liesosios ir bjauriosios karvės surijo anas septynias riebiąsias karves. 21Tačiau nebuvo žymu, kad jos būtų ką prarijusios; jos tebebuvo liesos kaip pradžioje. Po to aš pabudau. 22Sapne aš dar regėjau: septynios varpos išaugo iš vieno stiebo, pilnos ir gražios. 23Po jų išdygo septynios tuščios, plonos ir rytų vėjo išdžiovintos varpos. 24Plonosios varpos prarijo septynias gražiąsias varpas. Aš tai papasakojau žyniams, bet nė vienas negalėjo išaiškinti“. 25Juozapas atsakė faraonui: „Faraono sapnai reiškia vieną ir tą patį. Dievas parodė faraonui, ką Jis ketina daryti. 26Septynios gražiosios karvės yra septyneri metai ir septynios gražiosios varpos yra septyneri metai. Sapnas reiškia vieną ir tą patį. 27O septynios plonosios ir bjauriosios karvės ir septynios tuščiosios, rytų vėjo išdžiovintos varpos yra septyneri ateinančio bado metai. 28Todėl aš sakiau faraonui, kad Dievas parodė jam, ką Jis ketina daryti. 29Ateina septyneri didelio pertekliaus metai visoje Egipto šalyje. 30Bet po jų seks septyneri bado metai, per kuriuos pasimirš buvusi gausa; badas sunaikins šalį. 31Buvęs perteklius bus užmirštas šalyje dėl bado, nes jis bus labai baisus. 32Du kartus pasikartojęs faraono sapnas reiškia, jog tai yra tikrai Dievo nustatyta ir greitai įvyks. 33Dabar faraonas tegul parenka protingą ir sumanų vyrą ir paskiria jį Egipto šalies valdytoju. 34Tegul įsako faraonas paskirti prievaizdus visoje šalyje, kurie surinks penktąją Egipto šalies derliaus dalį per septynerius derlingus metus. 35Visą šitą būsimųjų gerų metų derlių tegul supila į aruodus, esančius faraono valdomuose miestuose, ir tegul saugoja jį maistui. 36Tas maistas bus atsarga septyneriems bado metams, kurie vargins Egipto šalį, kad kraštas nepražūtų bado metu“.
1Antraisiais Nebukadnecaro viešpatavimo metais Nebukadnecaras sapnavo sapną, kuris taip sujaudino jo dvasią, kad jis negalėjo miegoti. 2Tuomet karalius įsakė sušaukti žynius, astrologus, burtininkus ir chaldėjus, kad jie išaiškintų karaliui jo sapną. Jie atėjo ir stojo karaliaus akivaizdoje. 3Karalius jiems tarė: „Sapnavau sapną, kuris sujaudino mano dvasią; ir aš noriu jį žinoti“. 4Chaldėjai atsakė karaliui: „Tegyvuoja karalius per amžius! Pasakyk sapną savo tarnams, ir mes jį išaiškinsime“. 5Karalius kalbėjo chaldėjams: „Aš jau nusprendžiau: jei nepasakysite mano sapno ir jo neišaiškinsite, liepsiu sukapoti jus į gabalus ir paversti griuvėsiais jūsų namus. 6Jei pasakysite sapną ir jį išaiškinsite, gausite iš manęs atpildą, dovanų ir didelę garbę! Pasakykite sapną ir jo išaiškinimą!“ 7Jie antrą kartą atsakė: „Karalius tepasako sapną savo tarnams, ir mes jį išaiškinsime!“ 8Karalius atsakė: „Aš aiškiai suprantu, kad norite laimėti laiko, nes žinote, kad aš jau nusprendžiau. 9Jei nepasakysite sapno, nepakeisiu sprendimo. Suprantu, kad norite man duoti melagingą ir klaidingą aiškinimą, laukdami, kol laikai pasikeis. Pasakykite sapną, tada žinosiu, kad galite jį ir išaiškinti!“ 10Chaldėjai atsakė karaliui: „Nėra žemėje žmogaus, kuris galėtų įvykdyti karaliaus reikalavimą. Joks karalius, viešpats ar valdovas nėra nieko panašaus reikalavęs iš bet kokio astrologo, žynio ar chaldėjo. 11Dalykas, kurio karalius reikalauja, yra sunkus ir nėra nė vieno, kuris galėtų jį pasakyti karaliui. Tik dievai tą gali padaryti, bet jie negyvena tarp žmonių“. 12Karalius labai užsirūstino dėl to ir įsakė sunaikinti visus Babilono išminčius. 13Kai karalius įsakė išžudyti išminčius, jie ieškojo nužudyti Danielių bei jo draugus. 14Tada Danielius išmintingai ir atsargiai kreipėsi į Arjochą, karaliaus sargybos viršininką, kuriam buvo pavesta išžudyti išminčius Babilone. 15Jis kreipėsi į Arjochą: „Kodėl toks griežtas karaliaus potvarkis?“ Arjochas paaiškino Danieliui. 16Tuomet Danielius įėjo ir prašė karaliaus laiko, kad galėtų jam jo sapną išaiškinti. 17Sugrįžęs į savo namus, Danielius pranešė visa tai savo draugams Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai, 18kad jie prašytų dangaus Dievo pasigailėjimo dėl šitos paslapties, kad Danielius ir jo draugai nepražūtų su kitais Babilono išminčiais. 19Danieliui nakties regėjime buvo apreikšta paslaptis. Tada jis šlovino dangaus Dievą, tardamas: 20„Palaimintas Dievo vardas per amžių amžius, nes Jam priklauso išmintis ir galia! 21Jis pakeičia laikus ir metus, pašalina ir įstato karalius, teikia išminties ir supratimo. 22Jis apreiškia gilybes ir paslaptis, žino, kas yra tamsoje, ir šviesa yra aplinkui Jį. 23Mano tėvų Dieve, giriu Tave ir dėkoju Tau, nes suteikei man stiprybės ir išminties ir dabar apreiškei, ko prašėme – atidengei karaliaus paslaptį“. 24Po to Danielius nuėjo pas Arjochą, kuriam karalius buvo pavedęs išžudyti Babilono išminčius, ir jam tarė: „Nežudyk Babilono išminčių! Vesk mane pas karalių, aš pasakysiu jam išaiškinimą“. 25Arjochas skubiai nuvedė Danielių pas karalių ir jam pranešė: „Radau vyrą iš Judo tremtinių, kuris gali pasakyti karaliui išaiškinimą“. 26Karalius tarė Danieliui, kurio vardas buvo Beltšacaras: „Ar tu gali pasakyti, ką sapnavau, ir tą sapną man išaiškinti?“ 27Danielius atsakė karaliui: „Išminčiai, žyniai, ženklų aiškintojai ir astrologai negali atskleisti karaliui paslapties, kurią karalius siekia sužinoti. 28Tačiau danguje yra Dievas, kuris apreiškia paslaptis ir šiuo sapnu praneša karaliui Nebukadnecarui, kas įvyks paskutinėmis dienomis. Tavo sapnas ir regėjimai buvo tokie: 29tu, karaliau, gulėdamas lovoje galvojai, kas įvyks po to, o Tas, kuris atskleidžia paslaptis, parodė tau, kas įvyks. 30Man šita paslaptis apreikšta ne todėl, kad esu už kitus išminčius pranašesnis, bet kad sapno išaiškinimas būtų žinomas tau, karaliau, ir tu pažintum savo širdies mintis. 31Tu, karaliau, regėjai didelę statulą; jos spindesys buvo nepaprastas, ji stovėjo prieš tave, jos išvaizda buvo baisi. 32Statulos galva buvo iš gryno aukso, krūtinė ir rankos – iš sidabro, juosmuo ir strėnos – iš vario, 33blauzdos – iš geležies, kojos – iš geležies ir iš molio. 34Tau bežiūrint į ją, atlūžęs be žmogaus rankų pagalbos akmuo smogė į statulos kojas ir sutrupino jas. 35Subyrėjo geležis, molis, varis, sidabras ir auksas – viskas tapo lyg pelai klojime rudenį. Juos išnešiojo vėjas, nepalikęs jokio pėdsako. O akmuo, kuris smogė į statulą, tapo dideliu kalnu ir pripildė visą žemę. 36Toks buvo sapnas. Dabar išaiškinsiu jį karaliui. 37Tu, karaliau, esi karalių karalius, nes dangaus Dievas suteikė tau karalystę, galybę bei garbę. 38Visur gyvenančius žmones, laukinius žvėris ir padangės paukščius atidavė į tavo rankas ir padarė tave visa ko valdovu. Tu esi auksinė galva. 39Po tavęs iškils kita karalystė, silpnesnė už tavo; trečioji karalystė, varinė, viešpataus visai žemei. 40Ketvirtoji karalystė bus stipri kaip geležis. Kaip geležis sudaužo ir sutrupina viską, taip ši karalystė sutrupins visas kitas. 41Kaip sapne regėjai, kad statulos kojos ir jų pirštai buvo dalinai iš molio ir dalinai iš geležies, taip ketvirtoji karalystė bus pasidalinusi, tačiau geležies stiprumo bus joje, nes tu matei geležį, sumaišytą su moliu. 42Kadangi kojų pirštai buvo iš geležies ir molio, tai karalystė bus dalinai stipri ir dalinai trapi. 43O kadangi regėjai geležį, maišytą su moliu, tai reiškia, kad jie susimaišys per žmogaus sėklą, tačiau nesusijungs, kaip geležis nesusijungia su moliu. 44Tų karalių dienomis dangaus Dievas įsteigs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta, kuri neatiteks jokiai kitai tautai. Ji sunaikins ir sudaužys visas karalystes ir pati pasiliks per amžius, 45kaip tu matei nuo kalno be žmogaus rankos pagalbos atlūžusį akmenį, kuris sutrupino geležį, varį, molį, sidabrą ir auksą. Didysis Dievas parodė tau, karaliau, kas bus ateityje. Sapnas yra tikras ir jo aiškinimas teisingas“. 46Tada karalius Nebukadnecaras parpuolė veidu į žemę, pagarbino Danielių ir įsakė aukas bei smilkalus jam aukoti. 47Karalius Danieliui tarė: „Iš tikrųjų jūsų Dievas yra dievų Dievas, karalių Viešpats ir paslapčių atskleidėjas, nes tu sugebėjai atskleisti šią paslaptį!“ 48Tada karalius išaukštino Danielių, davė jam daug brangių dovanų ir paskyrė jį Babilono srities valdovu ir visų Babilono išminčių vyriausiuoju valdytoju. 49Danieliaus prašomas, karalius paskyrė Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą reikalų tvarkytojais Babilono sričiai, o Danielius pasiliko karaliaus rūmuose.
1Pirmaisiais Babilono karaliaus Belšacaro metais Danielius, gulėdamas lovoje, sapnavo sapną ir matė regėjimą. Jis užrašė tą sapną: 2„Aš, Danielius, naktį mačiau regėjimą. Keturi dangaus vėjai sujudino Didžiąją jūrą. 3Iš jūros išėjo keturi dideli žvėrys, kurie skyrėsi vienas nuo kito. 4Pirmasis buvo lyg liūtas su erelio sparnais. Mačiau, kaip jo sparnus išplėšė, jį pakėlė nuo žemės ir pastatė ant kojų lyg žmogų ir jam buvo duota žmogaus širdis. 5Antrasis žvėris buvo panašus į lokį. Vienu šonu pasikėlęs, jis laikė tris šonkaulius nasruose tarp savo dantų. Jam sakė: ‘Kelkis! Ėsk daug mėsos!’ 6Po to regėjau kitą žvėrį lyg leopardą, kuris turėjo keturis paukščio sparnus ant nugaros ir keturias galvas. Ir jam buvo duota valdžia. 7Po to nakties regėjime mačiau ketvirtą žvėrį: baisų, siaubingą ir nepaprastai stiprų, kuris turėjo didelius geležinius dantis. Jis ėdė, triuškino, mindė kojomis. Jis skyrėsi nuo pirmiau matytų žvėrių ir turėjo dešimt ragų. 8Aš stebėjau ragus, ir štai kitas, mažas ragas išaugo tarp jų. Trys iš pirmųjų ragų buvo išrauti. Rage buvo akys ir burna lyg žmogaus, kuri išdidžiai kalbėjo. 9Man bežiūrint, buvo pastatyti sostai ir atsisėdo Amžinasis, kurio drabužiai buvo balti kaip sniegas ir galvos plaukai kaip gryna vilna. Jo sostas – kaip ugnies liepsna, jo ratai – kaip liepsnojanti ugnis. 10Ugnies srovė tryško iš Jo akivaizdos. Tūkstančių tūkstančiai Jam tarnavo, miriadų miriadai stovėjo Jo akivaizdoje. Teismas atsisėdo, ir knyga buvo atskleista. 11Aš mačiau, kad už išdidžius žodžius, kuriuos kalbėjo ragas, žvėris buvo užmuštas, o jo kūnas sunaikintas ir įmestas į ugnį. 12Likusiems žvėrims buvo atimta valdžia, bet jiems buvo leista gyventi iki skirto laiko. 13Aš mačiau nakties regėjime dangaus debesimis ateinantį tarsi žmogaus sūnų. Jis buvo privestas prie Amžinojo. 14Jam buvo duota valdžia, šlovė ir karalystė, kad visų kalbų tautos ir giminės jam tarnautų. Jo valdžia – amžina valdžia, kuri nesibaigs, ir jo karalystė – nesunaikinama! 15Aš, Danielius, sunerimau savo dvasioje, savo kūno viduje, ir mano regėjimas gąsdino mane. 16Priėjau prie vieno iš ten stovinčių ir paklausiau jo, ką iš tiesų visa tai reiškia. Jis atsakė ir išaiškino regėjimą. 17‘Šitie keturi dideli žvėrys yra keturi karaliai, kurie iškils žemėje. 18Tačiau Aukščiausiojo šventieji gaus karalystę ir valdys tą karalystę amžinai ir per amžių amžius!’ 19Tada aš norėjau sužinoti tiesą apie ketvirtąjį žvėrį, kuris skyrėsi nuo jų visų: nepaprastai baisus, geležiniais dantimis ir variniais nagais, kuris ėdė, triuškino ir, kas liko, sumindė kojomis. 20Ir apie dešimt ragų ant galvos ir dar vieną, kuriam išaugus, trys ragai iškrito. Ragas turėjo akis bei burną, kalbančią išdidžiai, ir atrodė didesnis už kitus. 21Aš mačiau tą ragą, kariaujantį su šventaisiais ir juos nugalintį, 22kol atėjo Amžinasis ir savo sprendimu atidavė karalystę Aukščiausiojo šventiesiems. 23Jis taip kalbėjo: ‘Ketvirtasis žvėris – tai ketvirta karalystė žemėje, kuri skirsis nuo visų karalysčių. Ji ris visą žemę, ją sumindžios ir sutriuškins. 24Dešimt ragų reiškia dešimt karalių, kilusių iš jos. Vėliau iškils dar vienas, kuris skirsis nuo kitų ir pašalins tris karalius. 25Jis kalbės išdidžiai prieš Aukščiausiąjį ir vargins Aukščiausiojo šventuosius, sumanys pakeisti laikus ir įstatymą. Jie bus atiduoti į jo rankas vienam laikui, dviem laikams ir pusei laiko. 26Po to teismas atims iš jo valdžią, jo karalystę sužlugdys ir sunaikins. 27O karalystė, valdžia ir viso pasaulio karalysčių didybė bus atiduota Aukščiausiojo šventųjų tautai. Jo karalystė bus amžina, visos valdžios Jam tarnaus ir Jo klausys’. 28Tai buvo kalbos pabaiga. Mane, Danielių, labai jaudino mano mintys, mano veidas pasikeitė, bet tą kalbą aš laikiau savo širdyje“.
20Kai jis nusprendė taip padaryti, sapne pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. 21Ji pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių“.
13Jiems iškeliavus, štai pasirodė Juozapui sapne Viešpaties angelas ir tarė: „Kelkis, imk kūdikį, Jo motiną ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas Jį nužudyti“. 14Atsikėlęs Juozapas paėmė kūdikį ir Jo motiną ir pasitraukė į Egiptą. 15Ten jis prabuvo iki Erodo mirties, kad išsipildytų, kas Viešpaties buvo pasakyta per pranašą: „Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų“.
Šios ištraukos nemoko formulės, kaip vaizdus paversti garantuotais žinutėmis. Jos rodo, kad sapnai Šventojoje Rašto yra įtapyti platesniame sandoriškame kontekste: Dievo tikslai jo tautai ir jo santykiai su tautomis. Aiškintojai Biblijoje — Juozapas, Danielius ir kiti — vaizduojami kaip instrumentai Dievo providentijoje; jų sėkmė nebuvo magija, o maldos kupinas atskyrimas, moralinis sąžiningumas ir nuolankumas prieš Dievo valdžią.
Sapnai biblijinėje tradicijoje
Biblija traktuoja sapnus kaip vieną iš galimų būdų, kuriuo Dievas gali bendrauti, bet taip pat pabrėžia, kad dvasinė patirtis turi būti išbandyta ir laikoma atsakinga tikėjimo bendruomenės ir Šventojo Rašto atžvilgiu. Krikščioniška teologija istoriškai akcentavo tiek atvirumą Dievo keliams, tiek atsargumą prieš dvasinę klaidą.
‘Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – Aš išliesiu savo Dvasios kiekvienam kūnui, ir jūsų sūnūs bei dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o senieji sapnuos sapnus.
Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų.
Visa ištirkite ir to, kas gera, laikykitės!
Šios nuorodos primena, kad sapnai gali būti Dievo tęstinio veikimo dalimi, tačiau jie turi būti išbandomi. Šventasis Raštas saugo bažnyčią nuo nekritiško kiekvienos vidinės patirties priėmimo ir kviečia tikinčiuosius palyginti tai, kas girdima, su Dievo apreikštąja Žodžiu ir ieškoti brandžių krikščionių patarimo.
Galimi biblijiniai sapno aiškinimai
1. Sapnai kaip dieviško vadovavimo ar įgaliojimo perdavėjai
Vienas nuoseklus biblijinis modelis — sapnai, veikiantys kaip tiesioginio vadovavimo priemonė: atskleitų pašaukimą, apsaugotų arba suteiktų skubius nurodymus. Tokiais atvejais sapno interpretacijos rėmas yra Viešpaties valia, išreikšta per Šventąjį Raštą ir patvirtinta aplinkybių bei bendruomenės atskyrimo.
1Dvejiems metams praėjus, faraonas sapnavo: jis stovėjo prie upės, 2ir iš jos išlipo septynios karvės, gražios ir riebios, ir jos ganėsi lankoje. 3O po jų išlipo iš upės kitos septynios karvės, bjaurios ir liesos, ir atėjo prie tų karvių upės pakrantėje. 4Liesosios karvės surijo anas septynias gražiąsias ir riebiąsias karves. Ir faraonas pabudo. 5Vėl užmigęs sapnavo antrą kartą: septynios varpos išaugo iš vieno stiebo, pilnos ir gražios. 6O po jų išdygo septynios tuščios ir rytų vėjo išdžiovintos varpos. 7Tuščiosios varpos prarijo septynias pilnąsias ir gražiąsias varpas. Faraonas pabudo ir suprato, kad tai sapnas. 8Tą rytą faraonas buvo neramus. Jis pasikvietė visus Egipto žynius ir išminčius ir papasakojo jiems savo sapnus, bet nebuvo nė vieno, kuris galėtų juos išaiškinti. 9Tada vyno pilstytojų viršininkas kalbėjo faraonui: „Aš šiandien prisimenu savo nusikaltimus. 10Faraonas buvo užsirūstinęs ant savo tarnų ir atidavė mane ir vyriausiąjį duonkepį uždaryti į sargybos viršininko kalėjimą. 11Ir mudu sapnavome sapną tą pačią naktį, ir kiekvieno sapnas turėjo savo reikšmę. 12Su mumis buvo jaunuolis hebrajas, sargybos viršininko vergas. Mes jam papasakojome savo sapnus, ir jis mums išaiškino mūsų sapnų reikšmę. 13Kaip jis išaiškino, taip ir įvyko: mane sugrąžino į mano tarnybą, o aną pakorė“. 14Tada faraonas pasiuntė pakviesti Juozapą, ir jie skubiai jį išleido iš kalėjimo. Jis, nusiskutęs ir pakeitęs drabužius, atėjo pas faraoną. 15Faraonas tarė Juozapui: „Sapnavau sapną, ir nėra nė vieno, kuris galėtų jį išaiškinti. Aš girdėjau, kad tu gerai aiškini sapnus“. 16Juozapas atsakė faraonui: „Ne aš, o Dievas duos faraonui palankų aiškinimą“. 17Faraonas pasakojo Juozapui: „Sapnavau stovįs ant upės kranto. 18Iš upės išlipo septynios karvės, riebios ir gražios, ir jos ganėsi lankoje. 19Po jų išlipo kitos septynios karvės, menkos, labai bjaurios ir liesos. Aš nesu matęs tokių bjaurių karvių visoje Egipto šalyje. 20Liesosios ir bjauriosios karvės surijo anas septynias riebiąsias karves. 21Tačiau nebuvo žymu, kad jos būtų ką prarijusios; jos tebebuvo liesos kaip pradžioje. Po to aš pabudau. 22Sapne aš dar regėjau: septynios varpos išaugo iš vieno stiebo, pilnos ir gražios. 23Po jų išdygo septynios tuščios, plonos ir rytų vėjo išdžiovintos varpos. 24Plonosios varpos prarijo septynias gražiąsias varpas. Aš tai papasakojau žyniams, bet nė vienas negalėjo išaiškinti“. 25Juozapas atsakė faraonui: „Faraono sapnai reiškia vieną ir tą patį. Dievas parodė faraonui, ką Jis ketina daryti. 26Septynios gražiosios karvės yra septyneri metai ir septynios gražiosios varpos yra septyneri metai. Sapnas reiškia vieną ir tą patį. 27O septynios plonosios ir bjauriosios karvės ir septynios tuščiosios, rytų vėjo išdžiovintos varpos yra septyneri ateinančio bado metai. 28Todėl aš sakiau faraonui, kad Dievas parodė jam, ką Jis ketina daryti. 29Ateina septyneri didelio pertekliaus metai visoje Egipto šalyje. 30Bet po jų seks septyneri bado metai, per kuriuos pasimirš buvusi gausa; badas sunaikins šalį. 31Buvęs perteklius bus užmirštas šalyje dėl bado, nes jis bus labai baisus. 32Du kartus pasikartojęs faraono sapnas reiškia, jog tai yra tikrai Dievo nustatyta ir greitai įvyks. 33Dabar faraonas tegul parenka protingą ir sumanų vyrą ir paskiria jį Egipto šalies valdytoju. 34Tegul įsako faraonas paskirti prievaizdus visoje šalyje, kurie surinks penktąją Egipto šalies derliaus dalį per septynerius derlingus metus. 35Visą šitą būsimųjų gerų metų derlių tegul supila į aruodus, esančius faraono valdomuose miestuose, ir tegul saugoja jį maistui. 36Tas maistas bus atsarga septyneriems bado metams, kurie vargins Egipto šalį, kad kraštas nepražūtų bado metu“.
20Kai jis nusprendė taip padaryti, sapne pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. 21Ji pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių“.
Teologinė galimybė: sapnas gali pabrėžti tai, ką Šventasis Raštas jau įgalioja, nukreipdamas sapnuotoją į ištikimą paklusnumą, suderintą su Dievo apreiktąja valia. Tačiau toks aiškinimas išlieka tentatyvus ir turi būti išbandytas.
2. Sapnai kaip atskleidžianti simbolika apie tautas ar istoriją
Knygose, pavyzdžiui, Danieliaus, sapnai ir regėjimai perteikia simbolines tiesas apie imperijas, dvasines realybes ir galiausiai Dievo suverenitetą istorijoje. Tai nėra privatūs psichologiniai pranešimai, o pranašiškai-simboliniai veiksmai Šventojo Rašto literatūriniame pasaulyje.
1Antraisiais Nebukadnecaro viešpatavimo metais Nebukadnecaras sapnavo sapną, kuris taip sujaudino jo dvasią, kad jis negalėjo miegoti. 2Tuomet karalius įsakė sušaukti žynius, astrologus, burtininkus ir chaldėjus, kad jie išaiškintų karaliui jo sapną. Jie atėjo ir stojo karaliaus akivaizdoje. 3Karalius jiems tarė: „Sapnavau sapną, kuris sujaudino mano dvasią; ir aš noriu jį žinoti“. 4Chaldėjai atsakė karaliui: „Tegyvuoja karalius per amžius! Pasakyk sapną savo tarnams, ir mes jį išaiškinsime“. 5Karalius kalbėjo chaldėjams: „Aš jau nusprendžiau: jei nepasakysite mano sapno ir jo neišaiškinsite, liepsiu sukapoti jus į gabalus ir paversti griuvėsiais jūsų namus. 6Jei pasakysite sapną ir jį išaiškinsite, gausite iš manęs atpildą, dovanų ir didelę garbę! Pasakykite sapną ir jo išaiškinimą!“ 7Jie antrą kartą atsakė: „Karalius tepasako sapną savo tarnams, ir mes jį išaiškinsime!“ 8Karalius atsakė: „Aš aiškiai suprantu, kad norite laimėti laiko, nes žinote, kad aš jau nusprendžiau. 9Jei nepasakysite sapno, nepakeisiu sprendimo. Suprantu, kad norite man duoti melagingą ir klaidingą aiškinimą, laukdami, kol laikai pasikeis. Pasakykite sapną, tada žinosiu, kad galite jį ir išaiškinti!“ 10Chaldėjai atsakė karaliui: „Nėra žemėje žmogaus, kuris galėtų įvykdyti karaliaus reikalavimą. Joks karalius, viešpats ar valdovas nėra nieko panašaus reikalavęs iš bet kokio astrologo, žynio ar chaldėjo. 11Dalykas, kurio karalius reikalauja, yra sunkus ir nėra nė vieno, kuris galėtų jį pasakyti karaliui. Tik dievai tą gali padaryti, bet jie negyvena tarp žmonių“. 12Karalius labai užsirūstino dėl to ir įsakė sunaikinti visus Babilono išminčius. 13Kai karalius įsakė išžudyti išminčius, jie ieškojo nužudyti Danielių bei jo draugus. 14Tada Danielius išmintingai ir atsargiai kreipėsi į Arjochą, karaliaus sargybos viršininką, kuriam buvo pavesta išžudyti išminčius Babilone. 15Jis kreipėsi į Arjochą: „Kodėl toks griežtas karaliaus potvarkis?“ Arjochas paaiškino Danieliui. 16Tuomet Danielius įėjo ir prašė karaliaus laiko, kad galėtų jam jo sapną išaiškinti. 17Sugrįžęs į savo namus, Danielius pranešė visa tai savo draugams Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai, 18kad jie prašytų dangaus Dievo pasigailėjimo dėl šitos paslapties, kad Danielius ir jo draugai nepražūtų su kitais Babilono išminčiais. 19Danieliui nakties regėjime buvo apreikšta paslaptis. Tada jis šlovino dangaus Dievą, tardamas: 20„Palaimintas Dievo vardas per amžių amžius, nes Jam priklauso išmintis ir galia! 21Jis pakeičia laikus ir metus, pašalina ir įstato karalius, teikia išminties ir supratimo. 22Jis apreiškia gilybes ir paslaptis, žino, kas yra tamsoje, ir šviesa yra aplinkui Jį. 23Mano tėvų Dieve, giriu Tave ir dėkoju Tau, nes suteikei man stiprybės ir išminties ir dabar apreiškei, ko prašėme – atidengei karaliaus paslaptį“. 24Po to Danielius nuėjo pas Arjochą, kuriam karalius buvo pavedęs išžudyti Babilono išminčius, ir jam tarė: „Nežudyk Babilono išminčių! Vesk mane pas karalių, aš pasakysiu jam išaiškinimą“. 25Arjochas skubiai nuvedė Danielių pas karalių ir jam pranešė: „Radau vyrą iš Judo tremtinių, kuris gali pasakyti karaliui išaiškinimą“. 26Karalius tarė Danieliui, kurio vardas buvo Beltšacaras: „Ar tu gali pasakyti, ką sapnavau, ir tą sapną man išaiškinti?“ 27Danielius atsakė karaliui: „Išminčiai, žyniai, ženklų aiškintojai ir astrologai negali atskleisti karaliui paslapties, kurią karalius siekia sužinoti. 28Tačiau danguje yra Dievas, kuris apreiškia paslaptis ir šiuo sapnu praneša karaliui Nebukadnecarui, kas įvyks paskutinėmis dienomis. Tavo sapnas ir regėjimai buvo tokie: 29tu, karaliau, gulėdamas lovoje galvojai, kas įvyks po to, o Tas, kuris atskleidžia paslaptis, parodė tau, kas įvyks. 30Man šita paslaptis apreikšta ne todėl, kad esu už kitus išminčius pranašesnis, bet kad sapno išaiškinimas būtų žinomas tau, karaliau, ir tu pažintum savo širdies mintis. 31Tu, karaliau, regėjai didelę statulą; jos spindesys buvo nepaprastas, ji stovėjo prieš tave, jos išvaizda buvo baisi. 32Statulos galva buvo iš gryno aukso, krūtinė ir rankos – iš sidabro, juosmuo ir strėnos – iš vario, 33blauzdos – iš geležies, kojos – iš geležies ir iš molio. 34Tau bežiūrint į ją, atlūžęs be žmogaus rankų pagalbos akmuo smogė į statulos kojas ir sutrupino jas. 35Subyrėjo geležis, molis, varis, sidabras ir auksas – viskas tapo lyg pelai klojime rudenį. Juos išnešiojo vėjas, nepalikęs jokio pėdsako. O akmuo, kuris smogė į statulą, tapo dideliu kalnu ir pripildė visą žemę. 36Toks buvo sapnas. Dabar išaiškinsiu jį karaliui. 37Tu, karaliau, esi karalių karalius, nes dangaus Dievas suteikė tau karalystę, galybę bei garbę. 38Visur gyvenančius žmones, laukinius žvėris ir padangės paukščius atidavė į tavo rankas ir padarė tave visa ko valdovu. Tu esi auksinė galva. 39Po tavęs iškils kita karalystė, silpnesnė už tavo; trečioji karalystė, varinė, viešpataus visai žemei. 40Ketvirtoji karalystė bus stipri kaip geležis. Kaip geležis sudaužo ir sutrupina viską, taip ši karalystė sutrupins visas kitas. 41Kaip sapne regėjai, kad statulos kojos ir jų pirštai buvo dalinai iš molio ir dalinai iš geležies, taip ketvirtoji karalystė bus pasidalinusi, tačiau geležies stiprumo bus joje, nes tu matei geležį, sumaišytą su moliu. 42Kadangi kojų pirštai buvo iš geležies ir molio, tai karalystė bus dalinai stipri ir dalinai trapi. 43O kadangi regėjai geležį, maišytą su moliu, tai reiškia, kad jie susimaišys per žmogaus sėklą, tačiau nesusijungs, kaip geležis nesusijungia su moliu. 44Tų karalių dienomis dangaus Dievas įsteigs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta, kuri neatiteks jokiai kitai tautai. Ji sunaikins ir sudaužys visas karalystes ir pati pasiliks per amžius, 45kaip tu matei nuo kalno be žmogaus rankos pagalbos atlūžusį akmenį, kuris sutrupino geležį, varį, molį, sidabrą ir auksą. Didysis Dievas parodė tau, karaliau, kas bus ateityje. Sapnas yra tikras ir jo aiškinimas teisingas“. 46Tada karalius Nebukadnecaras parpuolė veidu į žemę, pagarbino Danielių ir įsakė aukas bei smilkalus jam aukoti. 47Karalius Danieliui tarė: „Iš tikrųjų jūsų Dievas yra dievų Dievas, karalių Viešpats ir paslapčių atskleidėjas, nes tu sugebėjai atskleisti šią paslaptį!“ 48Tada karalius išaukštino Danielių, davė jam daug brangių dovanų ir paskyrė jį Babilono srities valdovu ir visų Babilono išminčių vyriausiuoju valdytoju. 49Danieliaus prašomas, karalius paskyrė Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą reikalų tvarkytojais Babilono sričiai, o Danielius pasiliko karaliaus rūmuose.
1Pirmaisiais Babilono karaliaus Belšacaro metais Danielius, gulėdamas lovoje, sapnavo sapną ir matė regėjimą. Jis užrašė tą sapną: 2„Aš, Danielius, naktį mačiau regėjimą. Keturi dangaus vėjai sujudino Didžiąją jūrą. 3Iš jūros išėjo keturi dideli žvėrys, kurie skyrėsi vienas nuo kito. 4Pirmasis buvo lyg liūtas su erelio sparnais. Mačiau, kaip jo sparnus išplėšė, jį pakėlė nuo žemės ir pastatė ant kojų lyg žmogų ir jam buvo duota žmogaus širdis. 5Antrasis žvėris buvo panašus į lokį. Vienu šonu pasikėlęs, jis laikė tris šonkaulius nasruose tarp savo dantų. Jam sakė: ‘Kelkis! Ėsk daug mėsos!’ 6Po to regėjau kitą žvėrį lyg leopardą, kuris turėjo keturis paukščio sparnus ant nugaros ir keturias galvas. Ir jam buvo duota valdžia. 7Po to nakties regėjime mačiau ketvirtą žvėrį: baisų, siaubingą ir nepaprastai stiprų, kuris turėjo didelius geležinius dantis. Jis ėdė, triuškino, mindė kojomis. Jis skyrėsi nuo pirmiau matytų žvėrių ir turėjo dešimt ragų. 8Aš stebėjau ragus, ir štai kitas, mažas ragas išaugo tarp jų. Trys iš pirmųjų ragų buvo išrauti. Rage buvo akys ir burna lyg žmogaus, kuri išdidžiai kalbėjo. 9Man bežiūrint, buvo pastatyti sostai ir atsisėdo Amžinasis, kurio drabužiai buvo balti kaip sniegas ir galvos plaukai kaip gryna vilna. Jo sostas – kaip ugnies liepsna, jo ratai – kaip liepsnojanti ugnis. 10Ugnies srovė tryško iš Jo akivaizdos. Tūkstančių tūkstančiai Jam tarnavo, miriadų miriadai stovėjo Jo akivaizdoje. Teismas atsisėdo, ir knyga buvo atskleista. 11Aš mačiau, kad už išdidžius žodžius, kuriuos kalbėjo ragas, žvėris buvo užmuštas, o jo kūnas sunaikintas ir įmestas į ugnį. 12Likusiems žvėrims buvo atimta valdžia, bet jiems buvo leista gyventi iki skirto laiko. 13Aš mačiau nakties regėjime dangaus debesimis ateinantį tarsi žmogaus sūnų. Jis buvo privestas prie Amžinojo. 14Jam buvo duota valdžia, šlovė ir karalystė, kad visų kalbų tautos ir giminės jam tarnautų. Jo valdžia – amžina valdžia, kuri nesibaigs, ir jo karalystė – nesunaikinama! 15Aš, Danielius, sunerimau savo dvasioje, savo kūno viduje, ir mano regėjimas gąsdino mane. 16Priėjau prie vieno iš ten stovinčių ir paklausiau jo, ką iš tiesų visa tai reiškia. Jis atsakė ir išaiškino regėjimą. 17‘Šitie keturi dideli žvėrys yra keturi karaliai, kurie iškils žemėje. 18Tačiau Aukščiausiojo šventieji gaus karalystę ir valdys tą karalystę amžinai ir per amžių amžius!’ 19Tada aš norėjau sužinoti tiesą apie ketvirtąjį žvėrį, kuris skyrėsi nuo jų visų: nepaprastai baisus, geležiniais dantimis ir variniais nagais, kuris ėdė, triuškino ir, kas liko, sumindė kojomis. 20Ir apie dešimt ragų ant galvos ir dar vieną, kuriam išaugus, trys ragai iškrito. Ragas turėjo akis bei burną, kalbančią išdidžiai, ir atrodė didesnis už kitus. 21Aš mačiau tą ragą, kariaujantį su šventaisiais ir juos nugalintį, 22kol atėjo Amžinasis ir savo sprendimu atidavė karalystę Aukščiausiojo šventiesiems. 23Jis taip kalbėjo: ‘Ketvirtasis žvėris – tai ketvirta karalystė žemėje, kuri skirsis nuo visų karalysčių. Ji ris visą žemę, ją sumindžios ir sutriuškins. 24Dešimt ragų reiškia dešimt karalių, kilusių iš jos. Vėliau iškils dar vienas, kuris skirsis nuo kitų ir pašalins tris karalius. 25Jis kalbės išdidžiai prieš Aukščiausiąjį ir vargins Aukščiausiojo šventuosius, sumanys pakeisti laikus ir įstatymą. Jie bus atiduoti į jo rankas vienam laikui, dviem laikams ir pusei laiko. 26Po to teismas atims iš jo valdžią, jo karalystę sužlugdys ir sunaikins. 27O karalystė, valdžia ir viso pasaulio karalysčių didybė bus atiduota Aukščiausiojo šventųjų tautai. Jo karalystė bus amžina, visos valdžios Jam tarnaus ir Jo klausys’. 28Tai buvo kalbos pabaiga. Mane, Danielių, labai jaudino mano mintys, mano veidas pasikeitė, bet tą kalbą aš laikiau savo širdyje“.
Teologinė galimybė: sapnas gali naudoti vaizdus, kad nubrautų sapnuotoją į apmąstymus apie Dievo karaliavimą, valdžių kilimą ir žlugimą arba apie eschatologinę Dievo karalystės viltį. Tokių vaizdų aiškinimas reikalauja nuolankumo ir teologinio raštingumo, o ne ezoteriškų spėlionių.
3. Sapnai kaip moralinio ar sąžinės įkvepimas
Kai kurie sapnai veikia kaip sąžinės dramatizavimas dvasinio konflikto — ištraukdami į sąmonę paslėptus baimės, kaltės ar ilgesio elementus. Kai sapnai kviečia žmogų į moralinį rimtumą ar atgailą, jie tai daro būdais, kurie dera su Šventojo Rašto kvietimu į šventumą.
Tikrai Viešpats Dievas nieko nedaro, neapreiškęs savo paslapties savo tarnams, pranašams.
Teologinė galimybė: sapnas, kuris pažadina atgailą arba paskatina atnaujintą paklusnumą, gali būti Dievo naudojamas pastoracinis instrumentas, grąžinantis žmogų prie ištikimo gyvenimo. Toks aiškinimas turėtų būti išbandytas pagal vaisius, kuriuos jis duoda, ir pagal sutapimą su Dievo įsakymais.
4. Sapnai kaip natūralūs reiškiniai arba emocijų apdorojimas (trumpai, minimaliai)
Ne kiekvienas sapnas turi teologinę naštą. Šventasis Raštas nereikalauja, kad kiekvienas nakties vaizdas būtų dieviškas pranešimas. Biblija teikia pirminę autoritetą Žodžiui ir Dvasiai, o ne nekontroliuojamai vidinei patirčiai.
Teologinė galimybė: kai kurie sapnai yra įprasti miego, atminties ar streso šalutiniai produktai. Atsargus sapnų patarėjas atskirs šias natūralias priežastis nuo dvasinio reikšmingumo ir tai darys neišmesti galimybės, kad Dievas kartais gali naudoti įprastus būdus.
5. Įspėjimai prieš prognozavimo atskleidimų reikalavimą
Šventasis Raštas nesiūlo privačių, patikimai prognozuojamų pranašysčių, kurios apeitų bendruomenės išbandymą ar Šventojo Rašto atitikimą. Bažnyčia turi vengti dvasinio užtikrėjimo, paremtos vien tik vieno sapnų aiškintojo pretenzijomis.
Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų.
Visa ištirkite ir to, kas gera, laikykitės!
Teologinė galimybė: sapnų patarėjas niekada neturėtų pateikti aiškinimo kaip galutinės pranašystės. Vietoj to aiškinimas turėtų būti siūlomas kaip tentatyvus teologinis skaitymas, kviečiantis į maldą, Šventojo Rašto skaitymą ir bendruomenės patvirtinimą.
Pastoracinė apmąstymai ir atskyrimas
Krikščionis, reaguodamas į sapną arba ieškodamas patarimo, yra pakviestas į dvasines praktikas, kurios prioritetą teikia Dievo Žodžiui ir bendruomenės išminties. Praktiniai žingsniai apima maldingą nuolankumą prieš Dievą, Šventojo Rašto skaitymą tam, kad būtų patikrinta, ar koks nors aiškinimas dera su bibliniu mokymu, ir brandžių tikinčiųjų patarimo ieškojimą. Kunigai ir patarėjai turėtų rodyti nuolankumą, vengti sensacingumo ir pabrėžti dvasinį formavimą, o ne smalsumą.
Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.
16Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, 17kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui.
24Žiūrėkime vieni kitų, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. 25Neapleiskime savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regime besiartinančią dieną.
Šios ištraukos pabrėžia pastoracinį metodą: prašyk Dievo išminties, leisk Šventajam Raštui formuoti aiškinimą ir įsitrauk į bažnyčią dėl atsakomybių. Atskyrimas reikalauja kantrybės — laukti patvirtinančių vaisių ir sutapimo su Kristaus gyvenimu — o ne skubotos teologinės užtikrintumo.
Išvados
Biblijinė medžiaga apie sapnus suteikia turtingus simbolinius modelius ir teologinį atsargumą. Sapnai gali būti Dievo komunikacijos instrumentai, sąžinės patikrinimai arba paprasti natūralūs reiškiniai. Ištikima krikščioniška prieiga prie sapnų — ir prie sapnų patarėjo darbo — pasižymi nuolankumu, Šventojo Rašto pagrindiniais išbandymais, maldingu apmąstymu ir atsakomybe Kristaus kūne. Kai krikščionys aiškina sapnus, jie tai daro ne kaip likimo teismo teisėjai, o kaip mokiniai siekiantys atskirti Dievo valią būdais, kurie garbina Šventąjį Raštą ir stiprina bažnyčią.