Sapnų konsultantas

Genesis 37:1-11

¹Jokūbas apsigyveno Kanaano šalyje, kur jo tėvas buvo ateivis. ²Tokia yra Jokūbo istorija. Juozapas, būdamas septyniolikos metų, ganė su savo broliais avis; vaikinas gyveno su savo tėvo žmonų Bilhos ir Zilpos sūnumis. Juozapas pranešdavo tėvui, kai jie ką pikta kalbėdavo. ³Izraelis mylėjo Juozapą labiau už kitus savo sūnus, nes jis gimė jam sulaukus žilos senatvės. Tėvas jam padarė margą apdarą. ⁴Jo broliai, pastebėję, kad jų tėvas Juozapą myli labiau už visus brolius, neapkentė jo ir nesugyveno su juo. ⁵Kartą Juozapas sapnavo sapną ir jį papasakojo savo broliams. Tada jie ėmė dar labiau jo nekęsti. ⁶Jis jiems tarė: „Pasiklausykite mano sapno: ⁷štai mes rišome pėdus laukuose; mano pėdas atsistojo ir stovėjo tiesus, o jūsų pėdai sustojo aplinkui ir nusilenkė prieš mano pėdą“. ⁸Broliai jam atsakė: „Bene būsi mūsų karalius? O gal mus valdysi?“ Ir jie dar labiau jo neapkentė dėl jo sapnų ir jo kalbų. ⁹Jis sapnavo dar kitą sapną ir papasakojo savo broliams: „Sapnavau dar vieną sapną, kad saulė, mėnulis ir vienuolika žvaigždžių lenkėsi prieš mane“. ¹⁰Kai jis papasakojo tą sapną savo tėvui ir savo broliams, tėvas jį subarė: „Koks čia sapnas! Nejaugi aš, tavo motina ir broliai ateisime ir nusilenksime iki žemės prieš tave?“ ¹¹Jo broliai pavydėjo jam, bet tėvas įsidėmėjo tuos žodžius.

Genesis 41:1-36

¹Dvejiems metams praėjus, faraonas sapnavo: jis stovėjo prie upės, ²ir iš jos išlipo septynios karvės, gražios ir riebios, ir jos ganėsi lankoje. ³O po jų išlipo iš upės kitos septynios karvės, bjaurios ir liesos, ir atėjo prie tų karvių upės pakrantėje. ⁴Liesosios karvės surijo anas septynias gražiąsias ir riebiąsias karves. Ir faraonas pabudo. ⁵Vėl užmigęs sapnavo antrą kartą: septynios varpos išaugo iš vieno stiebo, pilnos ir gražios. ⁶O po jų išdygo septynios tuščios ir rytų vėjo išdžiovintos varpos. ⁷Tuščiosios varpos prarijo septynias pilnąsias ir gražiąsias varpas. Faraonas pabudo ir suprato, kad tai sapnas. ⁸Tą rytą faraonas buvo neramus. Jis pasikvietė visus Egipto žynius ir išminčius ir papasakojo jiems savo sapnus, bet nebuvo nė vieno, kuris galėtų juos išaiškinti. ⁹Tada vyno pilstytojų viršininkas kalbėjo faraonui: „Aš šiandien prisimenu savo nusikaltimus. ¹⁰Faraonas buvo užsirūstinęs ant savo tarnų ir atidavė mane ir vyriausiąjį duonkepį uždaryti į sargybos viršininko kalėjimą. ¹¹Ir mudu sapnavome sapną tą pačią naktį, ir kiekvieno sapnas turėjo savo reikšmę. ¹²Su mumis buvo jaunuolis hebrajas, sargybos viršininko vergas. Mes jam papasakojome savo sapnus, ir jis mums išaiškino mūsų sapnų reikšmę. ¹³Kaip jis išaiškino, taip ir įvyko: mane sugrąžino į mano tarnybą, o aną pakorė“. ¹⁴Tada faraonas pasiuntė pakviesti Juozapą, ir jie skubiai jį išleido iš kalėjimo. Jis, nusiskutęs ir pakeitęs drabužius, atėjo pas faraoną. ¹⁵Faraonas tarė Juozapui: „Sapnavau sapną, ir nėra nė vieno, kuris galėtų jį išaiškinti. Aš girdėjau, kad tu gerai aiškini sapnus“. ¹⁶Juozapas atsakė faraonui: „Ne aš, o Dievas duos faraonui palankų aiškinimą“. ¹⁷Faraonas pasakojo Juozapui: „Sapnavau stovįs ant upės kranto. ¹⁸Iš upės išlipo septynios karvės, riebios ir gražios, ir jos ganėsi lankoje. ¹⁹Po jų išlipo kitos septynios karvės, menkos, labai bjaurios ir liesos. Aš nesu matęs tokių bjaurių karvių visoje Egipto šalyje. ²⁰Liesosios ir bjauriosios karvės surijo anas septynias riebiąsias karves. ²¹Tačiau nebuvo žymu, kad jos būtų ką prarijusios; jos tebebuvo liesos kaip pradžioje. Po to aš pabudau. ²²Sapne aš dar regėjau: septynios varpos išaugo iš vieno stiebo, pilnos ir gražios. ²³Po jų išdygo septynios tuščios, plonos ir rytų vėjo išdžiovintos varpos. ²⁴Plonosios varpos prarijo septynias gražiąsias varpas. Aš tai papasakojau žyniams, bet nė vienas negalėjo išaiškinti“. ²⁵Juozapas atsakė faraonui: „Faraono sapnai reiškia vieną ir tą patį. Dievas parodė faraonui, ką Jis ketina daryti. ²⁶Septynios gražiosios karvės yra septyneri metai ir septynios gražiosios varpos yra septyneri metai. Sapnas reiškia vieną ir tą patį. ²⁷O septynios plonosios ir bjauriosios karvės ir septynios tuščiosios, rytų vėjo išdžiovintos varpos yra septyneri ateinančio bado metai. ²⁸Todėl aš sakiau faraonui, kad Dievas parodė jam, ką Jis ketina daryti. ²⁹Ateina septyneri didelio pertekliaus metai visoje Egipto šalyje. ³⁰Bet po jų seks septyneri bado metai, per kuriuos pasimirš buvusi gausa; badas sunaikins šalį. ³¹Buvęs perteklius bus užmirštas šalyje dėl bado, nes jis bus labai baisus. ³²Du kartus pasikartojęs faraono sapnas reiškia, jog tai yra tikrai Dievo nustatyta ir greitai įvyks. ³³Dabar faraonas tegul parenka protingą ir sumanų vyrą ir paskiria jį Egipto šalies valdytoju. ³⁴Tegul įsako faraonas paskirti prievaizdus visoje šalyje, kurie surinks penktąją Egipto šalies derliaus dalį per septynerius derlingus metus. ³⁵Visą šitą būsimųjų gerų metų derlių tegul supila į aruodus, esančius faraono valdomuose miestuose, ir tegul saugoja jį maistui. ³⁶Tas maistas bus atsarga septyneriems bado metams, kurie vargins Egipto šalį, kad kraštas nepražūtų bado metu“.

Daniel 2:1-49

¹Antraisiais Nebukadnecaro viešpatavimo metais Nebukadnecaras sapnavo sapną, kuris taip sujaudino jo dvasią, kad jis negalėjo miegoti. ²Tuomet karalius įsakė sušaukti žynius, astrologus, burtininkus ir chaldėjus, kad jie išaiškintų karaliui jo sapną. Jie atėjo ir stojo karaliaus akivaizdoje. ³Karalius jiems tarė: „Sapnavau sapną, kuris sujaudino mano dvasią; ir aš noriu jį žinoti“. ⁴Chaldėjai atsakė karaliui: „Tegyvuoja karalius per amžius! Pasakyk sapną savo tarnams, ir mes jį išaiškinsime“. ⁵Karalius kalbėjo chaldėjams: „Aš jau nusprendžiau: jei nepasakysite mano sapno ir jo neišaiškinsite, liepsiu sukapoti jus į gabalus ir paversti griuvėsiais jūsų namus. ⁶Jei pasakysite sapną ir jį išaiškinsite, gausite iš manęs atpildą, dovanų ir didelę garbę! Pasakykite sapną ir jo išaiškinimą!“ ⁷Jie antrą kartą atsakė: „Karalius tepasako sapną savo tarnams, ir mes jį išaiškinsime!“ ⁸Karalius atsakė: „Aš aiškiai suprantu, kad norite laimėti laiko, nes žinote, kad aš jau nusprendžiau. ⁹Jei nepasakysite sapno, nepakeisiu sprendimo. Suprantu, kad norite man duoti melagingą ir klaidingą aiškinimą, laukdami, kol laikai pasikeis. Pasakykite sapną, tada žinosiu, kad galite jį ir išaiškinti!“ ¹⁰Chaldėjai atsakė karaliui: „Nėra žemėje žmogaus, kuris galėtų įvykdyti karaliaus reikalavimą. Joks karalius, viešpats ar valdovas nėra nieko panašaus reikalavęs iš bet kokio astrologo, žynio ar chaldėjo. ¹¹Dalykas, kurio karalius reikalauja, yra sunkus ir nėra nė vieno, kuris galėtų jį pasakyti karaliui. Tik dievai tą gali padaryti, bet jie negyvena tarp žmonių“. ¹²Karalius labai užsirūstino dėl to ir įsakė sunaikinti visus Babilono išminčius. ¹³Kai karalius įsakė išžudyti išminčius, jie ieškojo nužudyti Danielių bei jo draugus. ¹⁴Tada Danielius išmintingai ir atsargiai kreipėsi į Arjochą, karaliaus sargybos viršininką, kuriam buvo pavesta išžudyti išminčius Babilone. ¹⁵Jis kreipėsi į Arjochą: „Kodėl toks griežtas karaliaus potvarkis?“ Arjochas paaiškino Danieliui. ¹⁶Tuomet Danielius įėjo ir prašė karaliaus laiko, kad galėtų jam jo sapną išaiškinti. ¹⁷Sugrįžęs į savo namus, Danielius pranešė visa tai savo draugams Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai, ¹⁸kad jie prašytų dangaus Dievo pasigailėjimo dėl šitos paslapties, kad Danielius ir jo draugai nepražūtų su kitais Babilono išminčiais. ¹⁹Danieliui nakties regėjime buvo apreikšta paslaptis. Tada jis šlovino dangaus Dievą, tardamas: ²⁰„Palaimintas Dievo vardas per amžių amžius, nes Jam priklauso išmintis ir galia! ²¹Jis pakeičia laikus ir metus, pašalina ir įstato karalius, teikia išminties ir supratimo. ²²Jis apreiškia gilybes ir paslaptis, žino, kas yra tamsoje, ir šviesa yra aplinkui Jį. ²³Mano tėvų Dieve, giriu Tave ir dėkoju Tau, nes suteikei man stiprybės ir išminties ir dabar apreiškei, ko prašėme – atidengei karaliaus paslaptį“. ²⁴Po to Danielius nuėjo pas Arjochą, kuriam karalius buvo pavedęs išžudyti Babilono išminčius, ir jam tarė: „Nežudyk Babilono išminčių! Vesk mane pas karalių, aš pasakysiu jam išaiškinimą“. ²⁵Arjochas skubiai nuvedė Danielių pas karalių ir jam pranešė: „Radau vyrą iš Judo tremtinių, kuris gali pasakyti karaliui išaiškinimą“. ²⁶Karalius tarė Danieliui, kurio vardas buvo Beltšacaras: „Ar tu gali pasakyti, ką sapnavau, ir tą sapną man išaiškinti?“ ²⁷Danielius atsakė karaliui: „Išminčiai, žyniai, ženklų aiškintojai ir astrologai negali atskleisti karaliui paslapties, kurią karalius siekia sužinoti. ²⁸Tačiau danguje yra Dievas, kuris apreiškia paslaptis ir šiuo sapnu praneša karaliui Nebukadnecarui, kas įvyks paskutinėmis dienomis. Tavo sapnas ir regėjimai buvo tokie: ²⁹tu, karaliau, gulėdamas lovoje galvojai, kas įvyks po to, o Tas, kuris atskleidžia paslaptis, parodė tau, kas įvyks. ³⁰Man šita paslaptis apreikšta ne todėl, kad esu už kitus išminčius pranašesnis, bet kad sapno išaiškinimas būtų žinomas tau, karaliau, ir tu pažintum savo širdies mintis. ³¹Tu, karaliau, regėjai didelę statulą; jos spindesys buvo nepaprastas, ji stovėjo prieš tave, jos išvaizda buvo baisi. ³²Statulos galva buvo iš gryno aukso, krūtinė ir rankos – iš sidabro, juosmuo ir strėnos – iš vario, ³³blauzdos – iš geležies, kojos – iš geležies ir iš molio. ³⁴Tau bežiūrint į ją, atlūžęs be žmogaus rankų pagalbos akmuo smogė į statulos kojas ir sutrupino jas. ³⁵Subyrėjo geležis, molis, varis, sidabras ir auksas – viskas tapo lyg pelai klojime rudenį. Juos išnešiojo vėjas, nepalikęs jokio pėdsako. O akmuo, kuris smogė į statulą, tapo dideliu kalnu ir pripildė visą žemę. ³⁶Toks buvo sapnas. Dabar išaiškinsiu jį karaliui. ³⁷Tu, karaliau, esi karalių karalius, nes dangaus Dievas suteikė tau karalystę, galybę bei garbę. ³⁸Visur gyvenančius žmones, laukinius žvėris ir padangės paukščius atidavė į tavo rankas ir padarė tave visa ko valdovu. Tu esi auksinė galva. ³⁹Po tavęs iškils kita karalystė, silpnesnė už tavo; trečioji karalystė, varinė, viešpataus visai žemei. ⁴⁰Ketvirtoji karalystė bus stipri kaip geležis. Kaip geležis sudaužo ir sutrupina viską, taip ši karalystė sutrupins visas kitas. ⁴¹Kaip sapne regėjai, kad statulos kojos ir jų pirštai buvo dalinai iš molio ir dalinai iš geležies, taip ketvirtoji karalystė bus pasidalinusi, tačiau geležies stiprumo bus joje, nes tu matei geležį, sumaišytą su moliu. ⁴²Kadangi kojų pirštai buvo iš geležies ir molio, tai karalystė bus dalinai stipri ir dalinai trapi. ⁴³O kadangi regėjai geležį, maišytą su moliu, tai reiškia, kad jie susimaišys per žmogaus sėklą, tačiau nesusijungs, kaip geležis nesusijungia su moliu. ⁴⁴Tų karalių dienomis dangaus Dievas įsteigs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta, kuri neatiteks jokiai kitai tautai. Ji sunaikins ir sudaužys visas karalystes ir pati pasiliks per amžius, ⁴⁵kaip tu matei nuo kalno be žmogaus rankos pagalbos atlūžusį akmenį, kuris sutrupino geležį, varį, molį, sidabrą ir auksą. Didysis Dievas parodė tau, karaliau, kas bus ateityje. Sapnas yra tikras ir jo aiškinimas teisingas“. ⁴⁶Tada karalius Nebukadnecaras parpuolė veidu į žemę, pagarbino Danielių ir įsakė aukas bei smilkalus jam aukoti. ⁴⁷Karalius Danieliui tarė: „Iš tikrųjų jūsų Dievas yra dievų Dievas, karalių Viešpats ir paslapčių atskleidėjas, nes tu sugebėjai atskleisti šią paslaptį!“ ⁴⁸Tada karalius išaukštino Danielių, davė jam daug brangių dovanų ir paskyrė jį Babilono srities valdovu ir visų Babilono išminčių vyriausiuoju valdytoju. ⁴⁹Danieliaus prašomas, karalius paskyrė Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą reikalų tvarkytojais Babilono sričiai, o Danielius pasiliko karaliaus rūmuose.

Daniel 7:1-28

¹Pirmaisiais Babilono karaliaus Belšacaro metais Danielius, gulėdamas lovoje, sapnavo sapną ir matė regėjimą. Jis užrašė tą sapną: ²„Aš, Danielius, naktį mačiau regėjimą. Keturi dangaus vėjai sujudino Didžiąją jūrą. ³Iš jūros išėjo keturi dideli žvėrys, kurie skyrėsi vienas nuo kito. ⁴Pirmasis buvo lyg liūtas su erelio sparnais. Mačiau, kaip jo sparnus išplėšė, jį pakėlė nuo žemės ir pastatė ant kojų lyg žmogų ir jam buvo duota žmogaus širdis. ⁵Antrasis žvėris buvo panašus į lokį. Vienu šonu pasikėlęs, jis laikė tris šonkaulius nasruose tarp savo dantų. Jam sakė: ‘Kelkis! Ėsk daug mėsos!’ ⁶Po to regėjau kitą žvėrį lyg leopardą, kuris turėjo keturis paukščio sparnus ant nugaros ir keturias galvas. Ir jam buvo duota valdžia. ⁷Po to nakties regėjime mačiau ketvirtą žvėrį: baisų, siaubingą ir nepaprastai stiprų, kuris turėjo didelius geležinius dantis. Jis ėdė, triuškino, mindė kojomis. Jis skyrėsi nuo pirmiau matytų žvėrių ir turėjo dešimt ragų. ⁸Aš stebėjau ragus, ir štai kitas, mažas ragas išaugo tarp jų. Trys iš pirmųjų ragų buvo išrauti. Rage buvo akys ir burna lyg žmogaus, kuri išdidžiai kalbėjo. ⁹Man bežiūrint, buvo pastatyti sostai ir atsisėdo Amžinasis, kurio drabužiai buvo balti kaip sniegas ir galvos plaukai kaip gryna vilna. Jo sostas – kaip ugnies liepsna, jo ratai – kaip liepsnojanti ugnis. ¹⁰Ugnies srovė tryško iš Jo akivaizdos. Tūkstančių tūkstančiai Jam tarnavo, miriadų miriadai stovėjo Jo akivaizdoje. Teismas atsisėdo, ir knyga buvo atskleista. ¹¹Aš mačiau, kad už išdidžius žodžius, kuriuos kalbėjo ragas, žvėris buvo užmuštas, o jo kūnas sunaikintas ir įmestas į ugnį. ¹²Likusiems žvėrims buvo atimta valdžia, bet jiems buvo leista gyventi iki skirto laiko. ¹³Aš mačiau nakties regėjime dangaus debesimis ateinantį tarsi žmogaus sūnų. Jis buvo privestas prie Amžinojo. ¹⁴Jam buvo duota valdžia, šlovė ir karalystė, kad visų kalbų tautos ir giminės jam tarnautų. Jo valdžia – amžina valdžia, kuri nesibaigs, ir jo karalystė – nesunaikinama! ¹⁵Aš, Danielius, sunerimau savo dvasioje, savo kūno viduje, ir mano regėjimas gąsdino mane. ¹⁶Priėjau prie vieno iš ten stovinčių ir paklausiau jo, ką iš tiesų visa tai reiškia. Jis atsakė ir išaiškino regėjimą. ¹⁷‘Šitie keturi dideli žvėrys yra keturi karaliai, kurie iškils žemėje. ¹⁸Tačiau Aukščiausiojo šventieji gaus karalystę ir valdys tą karalystę amžinai ir per amžių amžius!’ ¹⁹Tada aš norėjau sužinoti tiesą apie ketvirtąjį žvėrį, kuris skyrėsi nuo jų visų: nepaprastai baisus, geležiniais dantimis ir variniais nagais, kuris ėdė, triuškino ir, kas liko, sumindė kojomis. ²⁰Ir apie dešimt ragų ant galvos ir dar vieną, kuriam išaugus, trys ragai iškrito. Ragas turėjo akis bei burną, kalbančią išdidžiai, ir atrodė didesnis už kitus. ²¹Aš mačiau tą ragą, kariaujantį su šventaisiais ir juos nugalintį, ²²kol atėjo Amžinasis ir savo sprendimu atidavė karalystę Aukščiausiojo šventiesiems. ²³Jis taip kalbėjo: ‘Ketvirtasis žvėris – tai ketvirta karalystė žemėje, kuri skirsis nuo visų karalysčių. Ji ris visą žemę, ją sumindžios ir sutriuškins. ²⁴Dešimt ragų reiškia dešimt karalių, kilusių iš jos. Vėliau iškils dar vienas, kuris skirsis nuo kitų ir pašalins tris karalius. ²⁵Jis kalbės išdidžiai prieš Aukščiausiąjį ir vargins Aukščiausiojo šventuosius, sumanys pakeisti laikus ir įstatymą. Jie bus atiduoti į jo rankas vienam laikui, dviem laikams ir pusei laiko. ²⁶Po to teismas atims iš jo valdžią, jo karalystę sužlugdys ir sunaikins. ²⁷O karalystė, valdžia ir viso pasaulio karalysčių didybė bus atiduota Aukščiausiojo šventųjų tautai. Jo karalystė bus amžina, visos valdžios Jam tarnaus ir Jo klausys’. ²⁸Tai buvo kalbos pabaiga. Mane, Danielių, labai jaudino mano mintys, mano veidas pasikeitė, bet tą kalbą aš laikiau savo širdyje“.

Matthew 1:20-21

²⁰Kai jis nusprendė taip padaryti, sapne pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. ²¹Ji pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių“.

Matthew 2:13-15

¹³Jiems iškeliavus, štai pasirodė Juozapui sapne Viešpaties angelas ir tarė: „Kelkis, imk kūdikį, Jo motiną ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas Jį nužudyti“. ¹⁴Atsikėlęs Juozapas paėmė kūdikį ir Jo motiną ir pasitraukė į Egiptą. ¹⁵Ten jis prabuvo iki Erodo mirties, kad išsipildytų, kas Viešpaties buvo pasakyta per pranašą: „Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų“.

Acts 2:17

‘Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – Aš išliesiu savo Dvasios kiekvienam kūnui, ir jūsų sūnūs bei dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o senieji sapnuos sapnus.

1 John 4:1

Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų.

1 Thessalonians 5:21

Visa ištirkite ir to, kas gera, laikykitės!

Genesis 41:1-36

¹Dvejiems metams praėjus, faraonas sapnavo: jis stovėjo prie upės, ²ir iš jos išlipo septynios karvės, gražios ir riebios, ir jos ganėsi lankoje. ³O po jų išlipo iš upės kitos septynios karvės, bjaurios ir liesos, ir atėjo prie tų karvių upės pakrantėje. ⁴Liesosios karvės surijo anas septynias gražiąsias ir riebiąsias karves. Ir faraonas pabudo. ⁵Vėl užmigęs sapnavo antrą kartą: septynios varpos išaugo iš vieno stiebo, pilnos ir gražios. ⁶O po jų išdygo septynios tuščios ir rytų vėjo išdžiovintos varpos. ⁷Tuščiosios varpos prarijo septynias pilnąsias ir gražiąsias varpas. Faraonas pabudo ir suprato, kad tai sapnas. ⁸Tą rytą faraonas buvo neramus. Jis pasikvietė visus Egipto žynius ir išminčius ir papasakojo jiems savo sapnus, bet nebuvo nė vieno, kuris galėtų juos išaiškinti. ⁹Tada vyno pilstytojų viršininkas kalbėjo faraonui: „Aš šiandien prisimenu savo nusikaltimus. ¹⁰Faraonas buvo užsirūstinęs ant savo tarnų ir atidavė mane ir vyriausiąjį duonkepį uždaryti į sargybos viršininko kalėjimą. ¹¹Ir mudu sapnavome sapną tą pačią naktį, ir kiekvieno sapnas turėjo savo reikšmę. ¹²Su mumis buvo jaunuolis hebrajas, sargybos viršininko vergas. Mes jam papasakojome savo sapnus, ir jis mums išaiškino mūsų sapnų reikšmę. ¹³Kaip jis išaiškino, taip ir įvyko: mane sugrąžino į mano tarnybą, o aną pakorė“. ¹⁴Tada faraonas pasiuntė pakviesti Juozapą, ir jie skubiai jį išleido iš kalėjimo. Jis, nusiskutęs ir pakeitęs drabužius, atėjo pas faraoną. ¹⁵Faraonas tarė Juozapui: „Sapnavau sapną, ir nėra nė vieno, kuris galėtų jį išaiškinti. Aš girdėjau, kad tu gerai aiškini sapnus“. ¹⁶Juozapas atsakė faraonui: „Ne aš, o Dievas duos faraonui palankų aiškinimą“. ¹⁷Faraonas pasakojo Juozapui: „Sapnavau stovįs ant upės kranto. ¹⁸Iš upės išlipo septynios karvės, riebios ir gražios, ir jos ganėsi lankoje. ¹⁹Po jų išlipo kitos septynios karvės, menkos, labai bjaurios ir liesos. Aš nesu matęs tokių bjaurių karvių visoje Egipto šalyje. ²⁰Liesosios ir bjauriosios karvės surijo anas septynias riebiąsias karves. ²¹Tačiau nebuvo žymu, kad jos būtų ką prarijusios; jos tebebuvo liesos kaip pradžioje. Po to aš pabudau. ²²Sapne aš dar regėjau: septynios varpos išaugo iš vieno stiebo, pilnos ir gražios. ²³Po jų išdygo septynios tuščios, plonos ir rytų vėjo išdžiovintos varpos. ²⁴Plonosios varpos prarijo septynias gražiąsias varpas. Aš tai papasakojau žyniams, bet nė vienas negalėjo išaiškinti“. ²⁵Juozapas atsakė faraonui: „Faraono sapnai reiškia vieną ir tą patį. Dievas parodė faraonui, ką Jis ketina daryti. ²⁶Septynios gražiosios karvės yra septyneri metai ir septynios gražiosios varpos yra septyneri metai. Sapnas reiškia vieną ir tą patį. ²⁷O septynios plonosios ir bjauriosios karvės ir septynios tuščiosios, rytų vėjo išdžiovintos varpos yra septyneri ateinančio bado metai. ²⁸Todėl aš sakiau faraonui, kad Dievas parodė jam, ką Jis ketina daryti. ²⁹Ateina septyneri didelio pertekliaus metai visoje Egipto šalyje. ³⁰Bet po jų seks septyneri bado metai, per kuriuos pasimirš buvusi gausa; badas sunaikins šalį. ³¹Buvęs perteklius bus užmirštas šalyje dėl bado, nes jis bus labai baisus. ³²Du kartus pasikartojęs faraono sapnas reiškia, jog tai yra tikrai Dievo nustatyta ir greitai įvyks. ³³Dabar faraonas tegul parenka protingą ir sumanų vyrą ir paskiria jį Egipto šalies valdytoju. ³⁴Tegul įsako faraonas paskirti prievaizdus visoje šalyje, kurie surinks penktąją Egipto šalies derliaus dalį per septynerius derlingus metus. ³⁵Visą šitą būsimųjų gerų metų derlių tegul supila į aruodus, esančius faraono valdomuose miestuose, ir tegul saugoja jį maistui. ³⁶Tas maistas bus atsarga septyneriems bado metams, kurie vargins Egipto šalį, kad kraštas nepražūtų bado metu“.

Matthew 1:20-21

²⁰Kai jis nusprendė taip padaryti, sapne pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. ²¹Ji pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių“.

Daniel 2:1-49

¹Antraisiais Nebukadnecaro viešpatavimo metais Nebukadnecaras sapnavo sapną, kuris taip sujaudino jo dvasią, kad jis negalėjo miegoti. ²Tuomet karalius įsakė sušaukti žynius, astrologus, burtininkus ir chaldėjus, kad jie išaiškintų karaliui jo sapną. Jie atėjo ir stojo karaliaus akivaizdoje. ³Karalius jiems tarė: „Sapnavau sapną, kuris sujaudino mano dvasią; ir aš noriu jį žinoti“. ⁴Chaldėjai atsakė karaliui: „Tegyvuoja karalius per amžius! Pasakyk sapną savo tarnams, ir mes jį išaiškinsime“. ⁵Karalius kalbėjo chaldėjams: „Aš jau nusprendžiau: jei nepasakysite mano sapno ir jo neišaiškinsite, liepsiu sukapoti jus į gabalus ir paversti griuvėsiais jūsų namus. ⁶Jei pasakysite sapną ir jį išaiškinsite, gausite iš manęs atpildą, dovanų ir didelę garbę! Pasakykite sapną ir jo išaiškinimą!“ ⁷Jie antrą kartą atsakė: „Karalius tepasako sapną savo tarnams, ir mes jį išaiškinsime!“ ⁸Karalius atsakė: „Aš aiškiai suprantu, kad norite laimėti laiko, nes žinote, kad aš jau nusprendžiau. ⁹Jei nepasakysite sapno, nepakeisiu sprendimo. Suprantu, kad norite man duoti melagingą ir klaidingą aiškinimą, laukdami, kol laikai pasikeis. Pasakykite sapną, tada žinosiu, kad galite jį ir išaiškinti!“ ¹⁰Chaldėjai atsakė karaliui: „Nėra žemėje žmogaus, kuris galėtų įvykdyti karaliaus reikalavimą. Joks karalius, viešpats ar valdovas nėra nieko panašaus reikalavęs iš bet kokio astrologo, žynio ar chaldėjo. ¹¹Dalykas, kurio karalius reikalauja, yra sunkus ir nėra nė vieno, kuris galėtų jį pasakyti karaliui. Tik dievai tą gali padaryti, bet jie negyvena tarp žmonių“. ¹²Karalius labai užsirūstino dėl to ir įsakė sunaikinti visus Babilono išminčius. ¹³Kai karalius įsakė išžudyti išminčius, jie ieškojo nužudyti Danielių bei jo draugus. ¹⁴Tada Danielius išmintingai ir atsargiai kreipėsi į Arjochą, karaliaus sargybos viršininką, kuriam buvo pavesta išžudyti išminčius Babilone. ¹⁵Jis kreipėsi į Arjochą: „Kodėl toks griežtas karaliaus potvarkis?“ Arjochas paaiškino Danieliui. ¹⁶Tuomet Danielius įėjo ir prašė karaliaus laiko, kad galėtų jam jo sapną išaiškinti. ¹⁷Sugrįžęs į savo namus, Danielius pranešė visa tai savo draugams Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai, ¹⁸kad jie prašytų dangaus Dievo pasigailėjimo dėl šitos paslapties, kad Danielius ir jo draugai nepražūtų su kitais Babilono išminčiais. ¹⁹Danieliui nakties regėjime buvo apreikšta paslaptis. Tada jis šlovino dangaus Dievą, tardamas: ²⁰„Palaimintas Dievo vardas per amžių amžius, nes Jam priklauso išmintis ir galia! ²¹Jis pakeičia laikus ir metus, pašalina ir įstato karalius, teikia išminties ir supratimo. ²²Jis apreiškia gilybes ir paslaptis, žino, kas yra tamsoje, ir šviesa yra aplinkui Jį. ²³Mano tėvų Dieve, giriu Tave ir dėkoju Tau, nes suteikei man stiprybės ir išminties ir dabar apreiškei, ko prašėme – atidengei karaliaus paslaptį“. ²⁴Po to Danielius nuėjo pas Arjochą, kuriam karalius buvo pavedęs išžudyti Babilono išminčius, ir jam tarė: „Nežudyk Babilono išminčių! Vesk mane pas karalių, aš pasakysiu jam išaiškinimą“. ²⁵Arjochas skubiai nuvedė Danielių pas karalių ir jam pranešė: „Radau vyrą iš Judo tremtinių, kuris gali pasakyti karaliui išaiškinimą“. ²⁶Karalius tarė Danieliui, kurio vardas buvo Beltšacaras: „Ar tu gali pasakyti, ką sapnavau, ir tą sapną man išaiškinti?“ ²⁷Danielius atsakė karaliui: „Išminčiai, žyniai, ženklų aiškintojai ir astrologai negali atskleisti karaliui paslapties, kurią karalius siekia sužinoti. ²⁸Tačiau danguje yra Dievas, kuris apreiškia paslaptis ir šiuo sapnu praneša karaliui Nebukadnecarui, kas įvyks paskutinėmis dienomis. Tavo sapnas ir regėjimai buvo tokie: ²⁹tu, karaliau, gulėdamas lovoje galvojai, kas įvyks po to, o Tas, kuris atskleidžia paslaptis, parodė tau, kas įvyks. ³⁰Man šita paslaptis apreikšta ne todėl, kad esu už kitus išminčius pranašesnis, bet kad sapno išaiškinimas būtų žinomas tau, karaliau, ir tu pažintum savo širdies mintis. ³¹Tu, karaliau, regėjai didelę statulą; jos spindesys buvo nepaprastas, ji stovėjo prieš tave, jos išvaizda buvo baisi. ³²Statulos galva buvo iš gryno aukso, krūtinė ir rankos – iš sidabro, juosmuo ir strėnos – iš vario, ³³blauzdos – iš geležies, kojos – iš geležies ir iš molio. ³⁴Tau bežiūrint į ją, atlūžęs be žmogaus rankų pagalbos akmuo smogė į statulos kojas ir sutrupino jas. ³⁵Subyrėjo geležis, molis, varis, sidabras ir auksas – viskas tapo lyg pelai klojime rudenį. Juos išnešiojo vėjas, nepalikęs jokio pėdsako. O akmuo, kuris smogė į statulą, tapo dideliu kalnu ir pripildė visą žemę. ³⁶Toks buvo sapnas. Dabar išaiškinsiu jį karaliui. ³⁷Tu, karaliau, esi karalių karalius, nes dangaus Dievas suteikė tau karalystę, galybę bei garbę. ³⁸Visur gyvenančius žmones, laukinius žvėris ir padangės paukščius atidavė į tavo rankas ir padarė tave visa ko valdovu. Tu esi auksinė galva. ³⁹Po tavęs iškils kita karalystė, silpnesnė už tavo; trečioji karalystė, varinė, viešpataus visai žemei. ⁴⁰Ketvirtoji karalystė bus stipri kaip geležis. Kaip geležis sudaužo ir sutrupina viską, taip ši karalystė sutrupins visas kitas. ⁴¹Kaip sapne regėjai, kad statulos kojos ir jų pirštai buvo dalinai iš molio ir dalinai iš geležies, taip ketvirtoji karalystė bus pasidalinusi, tačiau geležies stiprumo bus joje, nes tu matei geležį, sumaišytą su moliu. ⁴²Kadangi kojų pirštai buvo iš geležies ir molio, tai karalystė bus dalinai stipri ir dalinai trapi. ⁴³O kadangi regėjai geležį, maišytą su moliu, tai reiškia, kad jie susimaišys per žmogaus sėklą, tačiau nesusijungs, kaip geležis nesusijungia su moliu. ⁴⁴Tų karalių dienomis dangaus Dievas įsteigs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta, kuri neatiteks jokiai kitai tautai. Ji sunaikins ir sudaužys visas karalystes ir pati pasiliks per amžius, ⁴⁵kaip tu matei nuo kalno be žmogaus rankos pagalbos atlūžusį akmenį, kuris sutrupino geležį, varį, molį, sidabrą ir auksą. Didysis Dievas parodė tau, karaliau, kas bus ateityje. Sapnas yra tikras ir jo aiškinimas teisingas“. ⁴⁶Tada karalius Nebukadnecaras parpuolė veidu į žemę, pagarbino Danielių ir įsakė aukas bei smilkalus jam aukoti. ⁴⁷Karalius Danieliui tarė: „Iš tikrųjų jūsų Dievas yra dievų Dievas, karalių Viešpats ir paslapčių atskleidėjas, nes tu sugebėjai atskleisti šią paslaptį!“ ⁴⁸Tada karalius išaukštino Danielių, davė jam daug brangių dovanų ir paskyrė jį Babilono srities valdovu ir visų Babilono išminčių vyriausiuoju valdytoju. ⁴⁹Danieliaus prašomas, karalius paskyrė Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą reikalų tvarkytojais Babilono sričiai, o Danielius pasiliko karaliaus rūmuose.

Daniel 7:1-28

¹Pirmaisiais Babilono karaliaus Belšacaro metais Danielius, gulėdamas lovoje, sapnavo sapną ir matė regėjimą. Jis užrašė tą sapną: ²„Aš, Danielius, naktį mačiau regėjimą. Keturi dangaus vėjai sujudino Didžiąją jūrą. ³Iš jūros išėjo keturi dideli žvėrys, kurie skyrėsi vienas nuo kito. ⁴Pirmasis buvo lyg liūtas su erelio sparnais. Mačiau, kaip jo sparnus išplėšė, jį pakėlė nuo žemės ir pastatė ant kojų lyg žmogų ir jam buvo duota žmogaus širdis. ⁵Antrasis žvėris buvo panašus į lokį. Vienu šonu pasikėlęs, jis laikė tris šonkaulius nasruose tarp savo dantų. Jam sakė: ‘Kelkis! Ėsk daug mėsos!’ ⁶Po to regėjau kitą žvėrį lyg leopardą, kuris turėjo keturis paukščio sparnus ant nugaros ir keturias galvas. Ir jam buvo duota valdžia. ⁷Po to nakties regėjime mačiau ketvirtą žvėrį: baisų, siaubingą ir nepaprastai stiprų, kuris turėjo didelius geležinius dantis. Jis ėdė, triuškino, mindė kojomis. Jis skyrėsi nuo pirmiau matytų žvėrių ir turėjo dešimt ragų. ⁸Aš stebėjau ragus, ir štai kitas, mažas ragas išaugo tarp jų. Trys iš pirmųjų ragų buvo išrauti. Rage buvo akys ir burna lyg žmogaus, kuri išdidžiai kalbėjo. ⁹Man bežiūrint, buvo pastatyti sostai ir atsisėdo Amžinasis, kurio drabužiai buvo balti kaip sniegas ir galvos plaukai kaip gryna vilna. Jo sostas – kaip ugnies liepsna, jo ratai – kaip liepsnojanti ugnis. ¹⁰Ugnies srovė tryško iš Jo akivaizdos. Tūkstančių tūkstančiai Jam tarnavo, miriadų miriadai stovėjo Jo akivaizdoje. Teismas atsisėdo, ir knyga buvo atskleista. ¹¹Aš mačiau, kad už išdidžius žodžius, kuriuos kalbėjo ragas, žvėris buvo užmuštas, o jo kūnas sunaikintas ir įmestas į ugnį. ¹²Likusiems žvėrims buvo atimta valdžia, bet jiems buvo leista gyventi iki skirto laiko. ¹³Aš mačiau nakties regėjime dangaus debesimis ateinantį tarsi žmogaus sūnų. Jis buvo privestas prie Amžinojo. ¹⁴Jam buvo duota valdžia, šlovė ir karalystė, kad visų kalbų tautos ir giminės jam tarnautų. Jo valdžia – amžina valdžia, kuri nesibaigs, ir jo karalystė – nesunaikinama! ¹⁵Aš, Danielius, sunerimau savo dvasioje, savo kūno viduje, ir mano regėjimas gąsdino mane. ¹⁶Priėjau prie vieno iš ten stovinčių ir paklausiau jo, ką iš tiesų visa tai reiškia. Jis atsakė ir išaiškino regėjimą. ¹⁷‘Šitie keturi dideli žvėrys yra keturi karaliai, kurie iškils žemėje. ¹⁸Tačiau Aukščiausiojo šventieji gaus karalystę ir valdys tą karalystę amžinai ir per amžių amžius!’ ¹⁹Tada aš norėjau sužinoti tiesą apie ketvirtąjį žvėrį, kuris skyrėsi nuo jų visų: nepaprastai baisus, geležiniais dantimis ir variniais nagais, kuris ėdė, triuškino ir, kas liko, sumindė kojomis. ²⁰Ir apie dešimt ragų ant galvos ir dar vieną, kuriam išaugus, trys ragai iškrito. Ragas turėjo akis bei burną, kalbančią išdidžiai, ir atrodė didesnis už kitus. ²¹Aš mačiau tą ragą, kariaujantį su šventaisiais ir juos nugalintį, ²²kol atėjo Amžinasis ir savo sprendimu atidavė karalystę Aukščiausiojo šventiesiems. ²³Jis taip kalbėjo: ‘Ketvirtasis žvėris – tai ketvirta karalystė žemėje, kuri skirsis nuo visų karalysčių. Ji ris visą žemę, ją sumindžios ir sutriuškins. ²⁴Dešimt ragų reiškia dešimt karalių, kilusių iš jos. Vėliau iškils dar vienas, kuris skirsis nuo kitų ir pašalins tris karalius. ²⁵Jis kalbės išdidžiai prieš Aukščiausiąjį ir vargins Aukščiausiojo šventuosius, sumanys pakeisti laikus ir įstatymą. Jie bus atiduoti į jo rankas vienam laikui, dviem laikams ir pusei laiko. ²⁶Po to teismas atims iš jo valdžią, jo karalystę sužlugdys ir sunaikins. ²⁷O karalystė, valdžia ir viso pasaulio karalysčių didybė bus atiduota Aukščiausiojo šventųjų tautai. Jo karalystė bus amžina, visos valdžios Jam tarnaus ir Jo klausys’. ²⁸Tai buvo kalbos pabaiga. Mane, Danielių, labai jaudino mano mintys, mano veidas pasikeitė, bet tą kalbą aš laikiau savo širdyje“.

Amos 3:7

Tikrai Viešpats Dievas nieko nedaro, neapreiškęs savo paslapties savo tarnams, pranašams.

1 John 4:1

Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų.

1 Thessalonians 5:21

Visa ištirkite ir to, kas gera, laikykitės!

James 1:5

Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.

2 Timothy 3:16-17

¹⁶Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, ¹⁷kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui.

Hebrews 10:24-25

²⁴Žiūrėkime vieni kitų, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. ²⁵Neapleiskime savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regime besiartinančią dieną.