Įvadas
Pandoros ir jos skrynios (ar ąsočio) vaizdinys toliau intriguoja krikščionis, nes jis paliečia gilias problemas, kurias taip pat nagrinėja Biblija: iš kur atsiranda blogis ir kančia? Kokios yra žmogaus smalsumo ar nepaklusnumo pasekmės? Ar po nelaimės lieka vilties likutis? Krikščionims reikia būti atsargiems: Biblija neveikia kaip sapnų žodynas, kuris priskiria mitams ar sapnų vaizdams fiksuotas reikšmes. Vis dėlto Šventraštis siūlo simbolines schemas ir teologines kategorijas — tokias kaip Nuopuolis, teismas, apvaizda ir viltis — kurios padeda tikintiesiems aiškinti ryškius vaizdus būdu, suderinamu su krikščioniška tikėjimo ir pastoracine priežiūra.
Šventraščio simbolika
Kai krikščionys svarsto tokį vaizdą kaip Pandoros ąsotis, į priekį išeina keli biblijiniai motyvai. Pirmasis — kilmės tema: Biblija vietą blogio įvedimui sieja su lemtingu žmogaus pasirinkimu, kuris sulaužė Dievo gerąją kūriniją ir paleido plataus poveikio pasekmes. Antrasis — „atidarymo“ arba atskleidimo motyvas: Šventraštyje atidarymai — ar tai burnų, raštų ar antspaudų atvėrimas — dažnai reiškia Dievo tikslų atskleidimą arba teismo pradžią. Trečiasis — vilties buvimas teismo metu: Biblija nuosekliai tvirtina, kad net ten, kur pasirodo nuodėmė ir kančia, Dievo išpirkimo tikslai ir vilties dovana lieka veiksmingos.
Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įsigyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė.
Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis pasiekė visus žmones, nes visi nusidėjo.
Ir aš mačiau soste Sėdinčiojo dešinėje knygos ritinį, prirašytą iš vidaus ir iš viršaus, užantspauduotą septyniais antspaudais.
Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun,
Šios vietos iliustruoja, kaip biblijinė kalba formuluoja žmogaus atsakomybę, paslėptų realybių atskleidimą ir vilties, šaknyje siejamos su Dievu, tvarumą, o ne su mitiniu liekanų likučiu.
Sapnai bibliniame palikime
Biblijos liudijimas traktuoja sapnus kaip vieną iš daugelio būdų, kuriais Dievas bendravo su žmonėmis išganymo istorijoje — kartais perspėdamas, kartais vesdamas, kartais atskleisdamas. tuo pačiu metu Šventraštis moko diskriminacijos: ne kiekvienas sapnas yra teologinė tiesa, ir sapnai turi būti tikrinami pagal aiškų Dievo atskleidimą Šventraštyje ir Kristaus valdžią bažnyčioje. Nuolankumas, bendruomeninis tikrinimas ir paklusnumas Šventraščiui yra tinkama kryptis krikščionims, kurie gauna ryškius ar neraminančius sapnus.
Kartą Juozapas sapnavo sapną ir jį papasakojo savo broliams. Tada jie ėmė dar labiau jo nekęsti.
Kai jis nusprendė taip padaryti, sapne pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios.
Galimi biblijiniai sapno aiškinimai
Žemiau pateikiamos kelios teologinės galimybės, kaip krikščionis galėtų suprasti sapną, kuriame vartojamas Pandoros vaizdas. Jos siūlomos kaip interpretaciniai rėmai, o ne kaip pareiškimai, kad Dievas siunčia konkretų pranešimą per sapną.
1. Simbolinis nuopuolio ir žmogaus smalsumo atgarsis
Viena įmanoma interpretacija yra ta, kad vaizdas veikia panašiai kaip biblijinis Edeno pasakojimas: žmogaus veiksmas, motyvuotas noro ar smalsumo, lemia žalos išsilaisvinimą pasaulyje. Šiuo požiūriu sapnas naudoja mitinę kalbą, norėdamas atkreipti dėmesį į nepaklusnumo rimtumą ir tikras pasekmes, kurios iš to kyla, primindamas apie atgailos ir priklausomybės nuo Dievo malonės būtinybę.
Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įsigyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė.
Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis pasiekė visus žmones, nes visi nusidėjo.
2. Pasekmių ir teologinės atsakomybės vaizdavimas
Ąsočio atidarymas gali simbolizuoti, kaip pasirinkimai turi viešų, bendruomeninių padarinių. Biblijos teologija pabrėžia, kad nuodėmė nėra vien tik privati, bet veikia šeimas, bendruomenes ir kūriniją. Tokiu būdu sapnas kviečia apmąstyti atskaitomybę, moralinę sprendimų formą ir kvietimą siekti atstatymo, kur padaryta žala, o ne ją menkinti ar pateisinti.
18Todėl kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė teismą ir pasmerkimą, taip vieno Žmogaus teisumas visiems pelnė išteisinimą, kad gyventų. 19Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs.
3. Įtampa tarp atskleisto teismo ir Dievo apvaizdos
Motyvas, kad daiktai yra „paleidžiami“ ar „atskleidžiami“ mite, gali atitikti Šventraštėje tiek Dievo leistinas pasekmes, tiek paslapties atskleidimą Dievo laiko tvarka. Krikščionys turėtų vengti skaityti vaizdą kaip įrodymą apie paslėgtą kosminę jėgą; vietoje to jis gali dramatizuoti biblijinę įtampą tarp nuodėmės teismo ir suvereniškos Dievo rankos, kuri galų gale dirba dėl gėrio.
Ir aš mačiau, kaip Avinėlis atplėšė pirmąjį iš antspaudų, ir išgirdau vieną iš keturių būtybių tartum griaustinio balsu šaukiant: „Ateik ir žiūrėk!“
Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems.
4. „Vilties“ likutis kaip aiškiai krikščioniškas pažadas
Pandoros istorijoje lieka paskutinis dalykas — viltis. Krikščionys gali išgirsti tą vaizdą per Šventraščio aiškesnį lęšį: viltis nėra miglotas priedas, bet užtikrinta realybė, įtvirtinta Kristaus prisikėlime ir Dvasios liudijime. Jei sapnas pabrėžia likutinę viltį, pastoraciniu požiūriu ją galima versti į Biblijos pažadą apie tvirtą viltį, kuri formuoja atgailą, ištvermę ir tikėjimą.
Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun,
O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.
5. Įspėjimas neaukštinti uždraustos ar paslėptos žinios
Kita teologinė kryptis traktuoja sapną kaip įspėjimą: kai kurie siekiai — ypač tie, kurie niaurina į tai, ko Dievas neatskleidė mūsų naudai — gali lemti žalą. Šventraštis įspėja prieš troškimą paslapčių, kurios gali atitraukti mus nuo pasitikėjimo Dievu. Ši interpretacija akcentuoja paklusnumą Dievo atskleistai valiai, o ne galių ieškojimą per slaptas žinias.
Kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, o kas apreikšta – mums ir mūsų vaikams, kad per amžius vykdytume visus šito įstatymo žodžius“.
Jei sakome, kad neturime nuodėmės, – klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos.
Pastaba: Minimalus, sekuliarios psichologijos pastebėjimas gali reikšti, kad sapnas išreiškia nerimą, smalsumą ar neišspręstus moralinius rūpesčius. Šis paaiškinimas gali būti naudingas klinikine prasme, bet jis turėtų būti aiškiai atskirtas nuo teologinio aiškinimo ir neturėtų pakeisti Šventraščio pagrindu grindžiamos diskriminacijos.
Ganytojiškas apmąstymas ir atskyrimas
Kai krikščionis turi ryškų sapną, susijusį su mitiniais vaizdais, pastoracinis atsakas turi būti saikingas ir Šventraštyje pagrįstas. Pradėkite malda dėl išminties, skaitykite Bibliją, ar nėra atitinkamų tiesų, kurios apšviestų vaizdą, ir ieškokite patarimo iš brandžių tikinčiųjų ar kunigų. Tikrinkite interpretacijas pagal tai, ar jos išaukština Kristų, atitinka Šventraštį ir veda į ištikimą veiksmą — atgailą, susitaikymą, tarnystę ir pasitikėjimą — o ne į baimę ar sensacingumą. Jei sapnas sukelia kaltės jausmą ar prievartą, siekite išpažinties ir atstatymo; jei jis sukelia nerimą, taikykite biblijines disciplinas: maldą, Šventraščio apmąstymą ir pasitikėjimą Dvasios ramybe.
Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.
Visa ištirkite ir to, kas gera, laikykitės!
Išvada
Pandoros vaizdas kelia pagrįstus klausimus krikščionims apie blogio kilmę, žmogaus pasirinkimų pasekmes ir vilties vietą kančioje. Vietoje to, kad Biblija būtų traktuojama kaip sapnų žodynas, krikščioniška interpretacija talpina tokius vaizdus biblijinėse kategorijose: Nuopuolis, atskleidimas ir teismas, Dievo apvaizda bei Evangelijos užtikrinta viltis. Pastoracinė išmintis reikalauja maldingo atskyrimo, Šventraščio pagrindu grindžiamo apmąstymo ir bendruomeninio tikrinimo, kad bet koks aiškinimas nukreiptų tikinčiuosius atgal prie atgailos, pasitikėjimo Kristumi ir Dievo išpegiančios meilės veikimo.