Įvadas
Sapnai, kuriuose pasirodo mūsų paties veidas, gali būti įsimintini. Daugeliui krikščionių tokie sapnai kelia klausimų apie tapatybę, sąžinę, pašaukimą ir Dievo darbą širdyje. Svarbu aiškiai pasakyti, kad Biblija nėra sapnų žodynas, priskiriantis konkrečioms vaizdinėms vienareikšmes, pastovias reikšmes. Vietoje to Raštai suteikia simbolines schemas ir teologines kategorijas, kurios padeda krikščionims atsargiai ir ištikimai aiškinti patirtis. Aiškinant sapną, kuriame matote savo veidą, reikia klausti, ką biblijiniai regėjimo, veido, atvaizdo ir savaatskleidimo simboliai gali reikšti tikėjimo gyvenime.
Biblinis simbolizmas Raštuose
Raštuose veido samprata turi kelias susijusias teologines prasmes. Veidas dažnai reiškia buvimą, santykį ir garbę. Matyti kieno nors veidą gali reikšti atėjimą į jo buvimą; Dievo veido pasukimas į žmogų sukelia palaiminimą ir palankumą. Mintis, kad esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, yra kertinė refleksijų apie savo veidą teologinė prielaida. Pradžios knygos kūrimo pasakojimas tvirtina, kad žmonija neša dieviškąjį atvaizdą, kas pamato krikščioniškąsias apmąstymus apie tapatybę, orumą ir pašaukimą.
Kita pasikartojanti tema yra veidrodinis arba atspindintis matymas. Paulius kalba apie dvasinį formavimąsi žvelgiant į šlovę ir transformuojantis į tą patį atvaizdą. Jokūbas naudoja veidrodžio įvaizdį savianalizei, įspėdamas, kad vien tik savižiūra be paklusnumo yra apgaulinga. Senojo Testamento pasakojimai, kuriuose žmonės sutinka Dievą ar Jo buvimą, moko nuolankumo: niekas negali pažvelgti į Dievo pilną šlovę ir likti nepasikeitęs, ir vis dėlto Dievas save atskleidžia būdais, pritaikytais žmonių silpnybei.
Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis.
Jokūbas pavadino tą vietą Penieliu: „Aš regėjau Dievą veidas į veidą ir išlikau gyvas“.
Mano veido negalėsi matyti, nes žmogus, mane pamatęs, negali išlikti gyvas.
Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia.
Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris žiūri į savo gimtąjį veidą veidrodyje.
Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada – veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas.
Sapnai biblinėje tradicijoje
Biblija užrašo sapnus kaip vieną iš priemonių, kuriomis Dievas bendravo senojo sandoros laikotarpiu. Ryškūs pavyzdžiai yra Jozifo sapnai, interpretacijos Egipte ir Dovydo pranašystės Danieliaus sapnuose. Vis dėlto biblinė teologija su sapnais elgiasi atsargiai. Sapnai gali būti dieviško apreiškimo instrumentai, bet taip pat gali būti širdies aidai, įprasta vaizduotė arba apgavystė. Naujajame Testamente pabrėžiama Kristaus ir Rašto pirmenybė skyrimuose, o ankstyvoji bažnyčia tikrino apreiškimus pagal jų atitikimą evangelijai, pagal vaisius, kuriuos jie duoda, ir pagal bendruomenės atskaitomybę. Nuolankumas ir pasidavimas Raštui yra esminiai, kai krikščionis siekia atskirti bet kokią sapno prasmę.
Kartą Juozapas sapnavo sapną ir jį papasakojo savo broliams. Tada jie ėmė dar labiau jo nekęsti.
Jie atsakė: „Sapnavome sapną, bet nėra, kas jį išaiškintų“. Juozapas jiems tarė: „Argi ne iš Dievo ateina išaiškinimas? Papasakokite juos man“.
Tačiau danguje yra Dievas, kuris apreiškia paslaptis ir šiuo sapnu praneša karaliui Nebukadnecarui, kas įvyks paskutinėmis dienomis. Tavo sapnas ir regėjimai buvo tokie:
Galimos bibliniškos sapno interpretacijos
Toliau pateikiamos teologinės galimybės, išaugusios iš biblinio simbolizmo, pateiktos kaip aiškinimai, o ne kaip konkrečios žinios.
1. Kvietimas prisiminti savo sukurtą tapatybę
Matyti savo veidą gali sugrąžinti tikintįjį prie teologinės tiesos, kad esame sukurti pagal Dievo atvaizdą. Tas atvaizdas yra sugadintas dėl nuodėmės, bet jis lieka orumo ir pašaukimo pagrindu. Toks sapnas gali kvieti apmąstyti, kaip jūs atstovaujate Dievui santykiuose ir tvarkant savo pašaukimą.
Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis.
Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia.
2. Kvietimas į vidinę apžvalgą ir atgailą
Rašto veidrodžio kalba siūlo, kad savo veido matymas gali simbolizuoti savianalizę. Vaizdinys žiūrėti į save gali pašaukti krikščionį sąžiningam įvertinimui prieš Dievą, prisipažinti tuo, kas dar nėra panašu į Kristų, ir pasiryžti paklusnumui. Tai nėra kvietimas save pasmerkti, bet malone užpildytai atgailai ir perkeitimui.
Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris žiūri į savo gimtąjį veidą veidrodyje.
Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.
3. Savęs supratimas Dievo akivaizdoje
Biblininė veido vartosena dažnai perteikia buvimą arba dievišką palankumą. Sapnas apie savo veidą gali reikšti rūpestį arba sąmoningumą, kad tave mato Dievas, skatindamas dėkingumą už Jo žvilgsnį arba rimtą priminimą apie atskaitomybę. Tinkama reakcija yra nuolanki užtikrinta viltis, įtvirtinta Kristuje, o ne nerimas.
Viešpatie, Tu ištyrei mane ir pažįsti.
Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada – veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas.
4. Teologinis paskatinimas link autentiškumo
Kadangi Raštas smerkia veidmainystę ir giria nuoširdumą, sapnas apie savo veidą gali nurodyti poreikį būti autentišku Dievo ir kitų akivaizdoje. Tai gali reikšti išorinį elgesį suderinti su vidine atsidavimu, gyventi skaidriai krikščioniškoje bendruomenėje ir siekti susitaikymo, kur yra susiskaldymas.
Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?
Tad, atmetę melą, „kiekvienas tekalba tiesą savo artimui“, nes esame vieni kitų nariai.
5. Simbolis būsimo perkeitimo (ne pranašystė)
Raštas pažada, kad tikintieji bus permainyti, kad atspindėtų Kristaus panašumą. Sapnai, kuriuose matai save, gali simboliškai numatyti tęstinį šventėjimą, o ne pranašaudami konkretų įvykį. Teologiškai toks sapnas gali būti priminimas apie viltį: Dievas veikia, kad Jo žmonės būtų priderinti Kristui.
Mylimieji, dabar mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra.
Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia.
Pastaba apie kitas sistemas: Kai kurie žmonės randa naudingą sekuliarų psichologinį žodyną asmeniniam supratimui. Trumpai tariant, psichologai sapną apie savo veidą gali skaityti kaip susijusį su savęs įvaizdžiu arba tapatybės rūpesčiais. Toks požiūris gali būti naudingas kaip pastoracinė pagalba, bet jis turėtų būti aiškiai atskirtas nuo biblinės interpretacijos.
Pastoracinė apmąstymai ir atskyrimas
Kai krikščionis patiria ryškų sapną, kuriame mato savo veidą, pastoracinis kelias yra pamatuotas, Raštuose įtvirtintas ir bendruomeniškas. Rekomenduojami žingsniai apima maldingą apmąstymą, prašymą Šventosios Dvasios už išmintį ir Rašto skaitymą apie tapatybę, atgailą ir Dievo buvimą. Pasidalinkite patirtimi su patikimu pastoriumi arba subrendusiu tikinčiuoju patarimui ir bandymui. Ieškokite atitikimo pagrindinėms evangelijos tiesoms: ar siūloma prasmė pabrėžia Kristaus viešpatystę, pašaukimą į šventumą ir malonę?
Venkite sensacingumo arba laikymo sapno asmenine pranašyste. Nekelkite baimės; Raštas ragina tikinčiuosius atiduoti nerimą Dievui ir rasti ramybę Jo pažaduose. Jei sapnas pažadina įsitikinimus, vedančius į prisipažinimą, susitaikymą ar atnaujintą atsidavimą, traktuokite tuos vaisius kaip reikšmingus. Jei jis sukelia sumišimą ar neramumą, toliau pagrįskite savo gyvenimą Raštu ir bendruomene, o ne ieškokite mistinių patvirtinimų.
Išvados
Sapnai apie savo veido matymą gali būti prasmingi krikščionims, kai jie aiškinami bibliniais kategorijomis: sukurtą tapatybę, buvimą prieš Dievą, savianalizę, autentiškumą ir tęstinį perkeitimą. Biblija nesuteikia fiksuotų vienas prie vieno raktų kiekvienam sapnų vaizdui, bet ji siūlo tvirtą simbolinę kalbą ir teologines gaires aiškinimui. Krikščionys turėtų prie tokių sapnų prieiti su nuolankumu, malda ir Rašto bei bendruomenės patarimu, pasitikėdami, kad Dievas labiau užsiima Kristaus panašumo formavimu nei siųsdamas paslaptingas privačias žinutes.