Įvadas
Miestų sapnai dažnai patraukia krikščionių dėmesį, nes miestai Šventajame Rašte yra kupini prasmės: jie gali būti palaimos ir garbinimo, prekybos ir kultūros, išdidumo ir priespaudos arba atsinaujinimo ir dieviškos buvimo vietos. Kai kas nors pasakoja sapną apie miestą, natūralu ieškoti dvasinio įžvalgumo. Svarbu, vis dėlto, nuo pat pradžių aiškiai pasakyti, kad Biblija nėra sapnų žodynas, priskiriantis fiksuotas reikšmes konkrečioms vaizdinėms. Vietoje to Raštai teikia simbolinį žodyną ir teologines pasakas, kurios padeda krikščionims mąstyti apie tai, ką tokia vaizdinija gali reikšti tikėjimui, bendruomenei ir mokiniškumui.
Biblijinis simbolizmas Šventajame Rašte
Visoje Biblijoje miestai veikia kaip turtingi simboliai. Jie gali reikšti žmonių civilizaciją ir ambicijas, kaip Babelio istorijoje. Jie gali atstovauti korumpuotoms sistemoms, kurios priešinosi Dievui, kaip pranašiškuose kaltinimuose Babilonui. Taip pat jie nukreipia žvilgsnį į Dievo tikslus Jo tautai ir į kūrinijos galutinį atnaujinimą, ryškiausiai perteiktą vizijoje apie atnaujintą, šventą miestą.
1Visi žemės gyventojai kalbėjo viena kalba. 2Besikeldami toliau į rytus, jie rado lygumą Šinaro krašte ir ten apsigyveno. 3Jie kalbėjosi: „Pasidirbinkime plytų ir gerai jas išdekime“. Plytas jie naudojo vietoje akmenų, o dervą – vietoje kalkių. 4Jie tarėsi: „Pasistatykime miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų. Išgarsinkime savo vardą prieš išsiskirstydami į visus kraštus!“ 5Viešpats nužengė pasižiūrėti miesto ir bokšto, kurį žmonės statė, 6ir tarė: „Jie yra viena tauta ir visi kalba viena kalba. Jie pradėjo tai daryti ir nėra nieko, ko jie negalėtų pasiekti, jeigu nusprendžia. 7Nusileiskime ir sumaišykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito!“ 8Viešpats juos išsklaidė po visą žemės paviršių, ir jie nustojo statę miestą. 9Todėl tą miestą praminė Babele, nes ten Viešpats sumaišė jų kalbą ir iš ten Viešpats išsklaidė juos į visus žemės kraštus.
1Tuomet atėjo vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, ir prakalbino mane, sakydamas: „Eikš, aš parodysiu tau teismą didžiosios paleistuvės, sėdinčios ant daugybės vandenų. 2Su ja ištvirkavo žemės karaliai, ir jos ištvirkavimo vynu pasigėrė žemės gyventojai“. 3Ir jis Dvasia nunešė mane į dykumą. Ir aš išvydau moterį, sėdinčią ant skaisčiai raudono žvėries, pilno piktžodžiavimo vardų, turinčio septynias galvas ir dešimt ragų. 4Moteris buvo apsivilkusi purpuru ir škarlatu, išsipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais. Ji laikė rankoje aukso taurę, pilną savo ištvirkavimo šlykštybių ir nešvarumų. 5Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas: „Paslaptis, didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina“. 6Mačiau tą moterį, girtą nuo šventųjų kraujo ir nuo Jėzaus liudytojų kraujo. Ją matydamas, aš stebėte stebėjausi.
1Paskui aš išvydau kitą angelą, nužengiantį iš dangaus ir turintį didžią valdžią. Žemė nušvito nuo jo šlovės. 2O jis šaukė galingai, stipriu balsu: „Krito, krito didžioji Babelė! Ji pavirto demonų buveine, visų netyrųjų dvasių pastoge, visų nešvarių ir nekenčiamų paukščių narvu. 3Nuo jos ištvirkimo įniršio vyno buvo girtos visos tautos; žemės karaliai su ja ištvirkavo, o žemės pirkliai pralobo iš jos nežabotos prabangos“. 4Ir aš išgirdau iš dangaus kitą balsą, skelbiantį: „Išeikite iš jos, mano žmonės, kad nedalyvautumėte jos nuodėmėse ir nepatirtumėte jos negandų!
1Ir aš pamačiau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė praėjo ir jūros daugiau nebebuvo. 2Ir aš, Jonas, išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo pasiruošusi kaip nuotaka, pasipuošusi savo sužadėtiniui. 3Ir išgirdau galingą balsą, skambantį iš dangaus: „Štai Dievo buveinė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, ir pats Dievas, jų Dievas, bus su jais. 4Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau – praėjo“.
Miestai taip pat pasirodo kaip Dievo buvimo vieta ir kaip vieta, kur vyksta sandoros gyvenimo formavimas — pagalvokime apie Sioną ir Jeruzalę kaip garbinimo, teisingumo ir sandoros bendruomenės gyvenimo centrus. Psalmės ir pranašai dažnai kalba apie Dievo miestą tiek kaip žemišką realybę, tiek kaip teologinį Dievo valdžios ir palaimos simbolį.
1Didis yra Viešpats ir labai girtinas mūsų Dievo mieste, savo šventajame kalne. 2Gražiai iškilęs, visos žemės džiaugsmas yra Siono kalnas šiaurės pusėje, didžiojo Karaliaus miestas. 3Dievas yra jo rūmų apsauga.
Mat jis laukė miesto su pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas.
Tuo pačiu Naujas Testamentas permąsto „miesto“ reikšmę karalystės šviesoje: Kristaus sekėjams paskirta įkūnyti bendruomenę, siekti gerovės vietose, kur jie gyvena, ir ilgėtis galutinio dangaus miesto, pažadėto Dievo.
13Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, bet iš tolo juos regėdami, buvo įsitikinę jais ir priėmė juos, išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir keleiviai. 14Kurie taip kalba, parodo, kad ieško tėvynės. 15Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal. 16Bet dabar jie siekė geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievas nesigėdija vadintis jų Dievu: juk Jis paruošė jiems Miestą!
Sapnai biblijinėje tradicijoje
Biblijos liudijimas rodo, kad Dievas kartais naudojo sapnus bendrauti, įspėti ir mokyti — ypač Juozapo ir Danieliaus istorijose ir Naujojo Testamento pasakojimuose, kur Dievas veda žmones sapnais. Vis dėlto Biblija rodo atsargumą: sapnai reikalauja atidaus atskyrimo, aiškinimo ir nuolankumo prieš Dievo atskleidimą ir apvaizdą. Jie nėra automatinės asmeninės lemties ar antgamtinio nurodymo garantijos be Dievo patvirtinimo ir suderinimo su Raštu.
Kai jis nusprendė taip padaryti, sapne pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios.
Galimos biblijinės sapno interpretacijos
Žemiau pateikiamos kelios teologinės galimybės, kurias krikščionis gali svarstyti apmąstydamas sapną apie miestą. Jos pateikiamos kaip aiškinimo keliai, o ne kaip galutiniai pareiškimai ar pranašystės.
1) Miestas kaip bendruomenė arba Bažnyčia
Viena įprastų biblijinių miesto vaizdinio reikšmių yra bendruomenė. Miestai sutraukia žmones, išteklius, dovanas ir atsakomybes. Sapnas apie šurmuliuojantį, sveiką miestą gali nurodyti vaisingą bendruomeninio gyvenimo sezoną, kvietimus stiprinti vietinį bendravimą arba pakvietimus aktyviau dalyvauti Bažnyčios gyvenime. Priešingai, sapnas apie apleistą ar suskaidytą miestą gali atkreipti dėmesį į susitaikymo, tarnystės ar atnaujinto bendruomeninio dėmesio poreikį.
44Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. 45Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. 46Jie kasdien vieningai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, vaišindavosi su džiugia ir tauria širdimi, 47šlovindami Dievą, ir turėjo malonę visų žmonių akyse. O Viešpats kasdien gausino bažnyčią išgelbėtaisiais.
6Melskite taikos Jeruzalei; kurie tave myli, turės sėkmę. 7Tebūna taika visam miestui, gerovė jo rūmuose. 8Savo brolių ir draugų labui sakau: „Tebūna tavyje taika!“ 9Meldžiu tau gerovės dėl Viešpaties, mūsų Dievo, namų!
2) Miestas kaip dvasinė būklė arba moralinis klimatas
Pranašų tekstuose miestai dažnai simbolizavo moralinius orus — vietas, kur yra teisingumas arba neteisybė. Jei sapnas pabrėžia miesto nykimą, išnaudojimą ar moralinę tamsą, vienas teologinis skaitymas yra tas, kad tai atspindi susirūpinimą dėl nuodėmės, neteisybės ar dvasinio apleistumo žmogaus aplinkoje arba sąžinėje. Raštas dažnai kviečia Dievo tautą įvardyti ir priešintis sisteminėms nuodėmėms tuo pačiu praktikuojant gailestingumą ir teisingumą.
4„Kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas, visiems tremtiniams, ištremtiems iš Jeruzalės į Babiloną, sako: 5‘Statykite namus ir gyvenkite juose, sodinkite sodus ir valgykite jų vaisius. 6Veskite žmonas ir gimdykite sūnus bei dukteris; imkite savo sūnums žmonas ir savo dukteris išleiskite už vyrų; jos tegimdo sūnus ir dukteris, kad ten jūsų padaugėtų, o ne sumažėtų. 7Siekite gerovės miestui, į kurį jus ištrėmiau, melskitės už jį, nes jo gerovėje ir jūs turėsite ramybę.
1Tuomet atėjo vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, ir prakalbino mane, sakydamas: „Eikš, aš parodysiu tau teismą didžiosios paleistuvės, sėdinčios ant daugybės vandenų. 2Su ja ištvirkavo žemės karaliai, ir jos ištvirkavimo vynu pasigėrė žemės gyventojai“. 3Ir jis Dvasia nunešė mane į dykumą. Ir aš išvydau moterį, sėdinčią ant skaisčiai raudono žvėries, pilno piktžodžiavimo vardų, turinčio septynias galvas ir dešimt ragų. 4Moteris buvo apsivilkusi purpuru ir škarlatu, išsipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais. Ji laikė rankoje aukso taurę, pilną savo ištvirkavimo šlykštybių ir nešvarumų. 5Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas: „Paslaptis, didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina“. 6Mačiau tą moterį, girtą nuo šventųjų kraujo ir nuo Jėzaus liudytojų kraujo. Ją matydamas, aš stebėte stebėjausi.
3) Miestas kaip išdidumas, ambicija arba žmogaus savarankiškumas
Babelio vaizdas ir kiti biblijiniai miesto išdidumo kritikavimai primena, kad miestai gali simbolizuoti žmonių bandymus kurti prasmę be Dievo. Jei sapnas koncentruojasi į bokštus, didingumą arba siekį išgarsėti, tai gali atkartoti Biblijos įspėjimus apie pasikliaujimą žmogaus pasiekimais vietoje Dievo malonės. Šis aiškinimas kviečia į savistabą dėl to, kur gali būti išdidumas arba klaidingas pasitikėjimas.
1Visi žemės gyventojai kalbėjo viena kalba. 2Besikeldami toliau į rytus, jie rado lygumą Šinaro krašte ir ten apsigyveno. 3Jie kalbėjosi: „Pasidirbinkime plytų ir gerai jas išdekime“. Plytas jie naudojo vietoje akmenų, o dervą – vietoje kalkių. 4Jie tarėsi: „Pasistatykime miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų. Išgarsinkime savo vardą prieš išsiskirstydami į visus kraštus!“ 5Viešpats nužengė pasižiūrėti miesto ir bokšto, kurį žmonės statė, 6ir tarė: „Jie yra viena tauta ir visi kalba viena kalba. Jie pradėjo tai daryti ir nėra nieko, ko jie negalėtų pasiekti, jeigu nusprendžia. 7Nusileiskime ir sumaišykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito!“ 8Viešpats juos išsklaidė po visą žemės paviršių, ir jie nustojo statę miestą. 9Todėl tą miestą praminė Babele, nes ten Viešpats sumaišė jų kalbą ir iš ten Viešpats išsklaidė juos į visus žemės kraštus.
4) Miestas kaip Dievo buvimas ir eschatologinė viltis
Ne visi miesto vaizdiniai yra neigiami. Biblijos vizija Naujojo Jeruzalės pavaizduoja atpirktą, išgydytą miestą — Dievo atstatymo tikslų kulminaciją. Sapnai, kuriuose mieste yra šviesa, ramybė ar namų jausmas, gali būti teologiškai aiškinami kaip priminimai apie Dievo pažadą atnaujinimo, Dievo buvimą su savo tauta ir viltį, į kurią žengia krikščionys.
1Ir aš pamačiau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė praėjo ir jūros daugiau nebebuvo. 2Ir aš, Jonas, išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo pasiruošusi kaip nuotaka, pasipuošusi savo sužadėtiniui. 3Ir išgirdau galingą balsą, skambantį iš dangaus: „Štai Dievo buveinė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, ir pats Dievas, jų Dievas, bus su jais. 4Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau – praėjo“.
Mat jis laukė miesto su pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas.
5) Miestas kaip kvietimas taisyti ir atnaujinti
Biblijiniai pasakojimai apie sienų atstatymą ir miestų atgaivinimą (pavyzdžiui, Nehemijo darbas) siūlo dar vieną konstruktyvų aiškinimą: sapnas apie miestą gali veikti kaip kvietimas taisyti tai, kas sulūžę — ar tai santykiai, moralinės struktūros, ar bendruomeninės institucijos. Toks pašaukimas yra ir praktiškas, ir dvasinis: jis reikalauja maldos, planavimo ir ištikimo darbo.
Tada jiems tariau: „Jūs matote, kokiame varge esame; Jeruzalė apleista ir jos vartai sudeginti. Atstatykime Jeruzalės sieną, kad nebūtų mums pažeminimo“.
4„Kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas, visiems tremtiniams, ištremtiems iš Jeruzalės į Babiloną, sako: 5‘Statykite namus ir gyvenkite juose, sodinkite sodus ir valgykite jų vaisius. 6Veskite žmonas ir gimdykite sūnus bei dukteris; imkite savo sūnums žmonas ir savo dukteris išleiskite už vyrų; jos tegimdo sūnus ir dukteris, kad ten jūsų padaugėtų, o ne sumažėtų. 7Siekite gerovės miestui, į kurį jus ištrėmiau, melskitės už jį, nes jo gerovėje ir jūs turėsite ramybę.
Pastorinis apmąstymas ir dvasinis atskyrimas
Susidūrus su ryškiu miesto sapnu, pastorinis kelias yra maldingas dvasinis atskyrimas, o ne baimė ar perdėtas pasitikėjimas. Žingsniai, atspindintys biblijinę išmintį, apima:
- Pateikite sapną Dievui maldoje, prašydami aiškumo, kuris dera su Raštu.
- Skaitykite ir medituokite apie tas Rašto vietas, kurios vartoja miesto vaizdiniją, kad pamatytumėte, kurie biblijiniai motyvai atsiliepia.
- Ieškokite patarimo Bažnyčioje — pastoriai ar subrendę tikintieji gali padėti išbandyti įspūdžius ir apsaugoti nuo perteklinės spėlionės.
- Įvertinkite bet kokią pasiūlytą reikšmę pagal tai, kiek ji dera su evangelija ir Dvasios vaisiais.
- Atminkite, kad sapnai gali būti kvietimas veikti (atgaila, tarnystė, susitaikymas), o ne tiksli ateities žemėlapis.
Išbandykite visus įspūdžius prieš Raštą ir bendruomenės atskyrimą, atsispirkite pagundai laikyti sapną kaip privatų orakulą.
Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų.
Išvada
Miestų sapnai liečia gilius biblijinius motyvus: bendruomenę, žmogaus siekį, teismą ir galutinį atnaujinimą. Raštai nepateikia paprasto vienas prie vieno kodo, tačiau jie siūlo turtingą simbolinį pagrindą, kuriuo krikščionys gali teologiškai mąstyti. Prieidami prie tokių sapnų su nuolankumu, Raštu pagrįstu apmąstymu ir bendruomenės atskyrimu, tikintieji gali leisti miesto vaizdinijai paskatinti dvasinį augimą, ištikimą veiksmą ir atnaujintą viltį Dievo atstatymo tikslams.